eglegr

Spelade

  • [S01E02] Rūta Mačiulytė-Valickienė: Motinystėje yra visos paletės spalvos

    [S01E02] Rūta Mačiulytė-Valickienė: Motinystėje yra visos paletės spalvos

    · Kalba mamos

    Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

    Antrasis pokalbis jau čia! Jis bus kitoks, nei pirmasis. Tai – vienos mamos istorija. Asmeniška ir jautri, bet su šypsena. Tai pasidalinimas plačiai atverta širdimi apie tai, ką reiškia dvi cezario pjūvio operacijos ir absoliučiai skirtingi jausmai po kiekvienos iš jų – nuo nusivylimo savimi ir klausimo „kokia aš mama, jei nesugebu pagimdyti savo vaiko?“ iki nuoširdaus, žvaigždes siekiančio džiaugsmo ir dėkingumo kūnui už tai, kad sukūrė stebuklą.

    Šįkart pasidalinti savo mintimis apie motinystę pakviečiau Rūtą Mačiulytę-Valickienę, auginančią beveik keturių mėnesių sūnų Taurą ir trejų metų Tautę.

    Rūta Jungtinėje Karalystėje, York‘o universitete, baigė socialinės politikos ir politologijos studijas ir sulaukė pasiūlymo dirbti viename Jungtinės Karalystės socialinių tyrimų centre, konsultuojančiame britų Vyriausybę, bet, nepaisant to, kad pasiūlymas skambėjo tikrai viliojančiai, nusprendė, jog prasmingiau būtų prisidėti prie savo šalies ateities kūrimo. Ji grįžo į Lietuvą, prisijungė prie programos „Kurk Lietuvai“, dirbo Ministro pirmininko komandoje, konsultavo Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, o vėliau tapo „Kurk Lietuvai“ programos vadove. Taip pat buvo viena iš organizacijos „Baltos pirštinės“ iniciatorių.

    Ir tai tik keletas dalykų, kuriuos būtų verta paminėti apie Rūtą. Aš niekaip negaliu atsiminti, ar esu kada nors Rūtą mačiusi gyvai, bet tikrai ją žinojau nuo mokyklos laikų, kai aktyviai dalyvavau mokinių savivaldoje ir Lietuvos mokinių parlamento veikloje. Rūta man buvo pavyzdys, skaitydavau apie jos veiklas internete ir žavėjausi.

    O kažkada neseniai jos profilį pamačiau Instagrame ir tada laikas nuo laiko sureaguodavom viena į kitos pasidalinimus iš motinystės pasaulio. O paskui įvyko dar labiau netikėtas dalykas – ji parašė klausdama ar kartais mokyklos laikais nebuvau kokia nors veikli aktyvistė, nes mane iš kažkur atsimena ir net žino mano kalbėjimo manierą. :)

    Taigi, tokia mūsų pažinties istorija. Pokalbis su šia jauna mama man – toks tikras, gyvas motinystės atspindys: su šypsena, atodūsiais, ašaromis ir klausimais, į kuriuos atsakymo kartais nėra.

    Rūta 8 valandą vakaro atskubėjo į Vilniaus universiteto Žurnalistikos intitutą su pižama ir kalbėjomės lyg senos pažįstamos, nors gyvai matėmės pirmą kartą.

    Man labai patinka, kad Rūta nemėgsta pacukruoto, pagražinto kalbėjimo apie motinystės patirtis, bet moka iššūkiais ir sunkumais pasidalinti su šypsena, patvirtinančia jos pasakytus žodžius, jog motinystėje yra visos paletės spalvos ir nereikia galvoti, kad toje paletėje bus tik rožinė ir žydra.

    Kviečiu klausytis.

    Ačiū VU radijui START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

    Kalbėkime, mamos

    Marija

  • [S01E01] Sigita Valevičienė: Motinystė yra ypatingai moterį keičiantis patyrimas

    [S01E01] Sigita Valevičienė: Motinystė yra ypatingai moterį keičiantis patyrimas

    · Kalba mamos

    Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje.

    Kviečiu klausytis pirmojo pokalbio su keturių vaikų mama, psichologe, dula, nuostabios knygos „Motinystės kelias“ autore Sigita Valevičiene. Sigita Valevičienė buvo mano praėjusio pusmečio atradimas.

    Socialiniame tinkle „Instagram“ vis matydavau mamų rekomendacijas perskaityti jos knygą, todėl nekantriai laukiau ir, kai pabaigusi magistro studijas šį pavasarį, pagaliau radau laiko ne tik toms, kurios susiję su žurnalistika, ši knyga buvo pirmoji, kurią pasiėmiau iš krūvos, laukiančių savo eilės.

    Skaičiau ją taupydama, apmąstydama, nejučia keldama klausimus apie savo patirtis, prisimindama daugybę panašių minčių, girdėtų iš mamos. Sigitos knygą drąsiai galėčiau pavadinti ta, kuri verta atsidurti kiekvienos moters namų bibliotekoje.

    Natūraliai gimė ir klausimai autorei, kuriuos labai džiaugiuosi turėjusi progą užduoti kalbantis akis į akį. Šiame pokalbyje palietėme nemažai temų: kalbėjome apie gimdymo patirtis, apie jausmus, kuriuos išgyvena ką tik mama tapusi moteris: kaltę, nepasitikėjimą, depresiją ir kodėl ne vaistai yra patys geriausi antidepresantai.

    Apie tai, kas nutiko, jog taip susvetimėjome, o į posakį, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo, žiūrime keistai tik iki tol, kol patys tampame tėvais. Kalbėjome apie santykius ir kaip jie pasikeičia atsiradus vaikams, kodėl moters pagalba moteriai gimdymo metu nėra jokia naujovė aš šių dienų išlepusių mamyčių išmislas, apie tai, kodėl reikia nebijoti, drįsti aplankyti ką tik pagimdžiusią mamą, bet ne eiti į svečius ir laukti, kol mums pasiūlys kavos, o iškepti pyragą, leisti mamai nueiti ramiai į dušą arba sutvarkyti namus.

    Skaitydama Sigitos Valevičienės knygą aš labai aiškiai supratau, kad pirmasis mano tinklalaidės pokalbis turi būti su ja. Nesuklydau.

    Kviečiu klausytis!

    Nuotraukos autorė Lena Kaplevska.

    Ačiū Marijos radijui už galimybę įrašyti šį pokalbį.

    Kalbėkime, mamos.

    Marija