Avsnitt

  • Pokalbis su psichologe Egle Lukinaite-Vaičiurgiene ir dula Lina Gabrijolavičiene, kurio centre – nėštumas ir gimdymas pandemijos akivaizdoje.

    Eglė yra psichologė, dviejų dukrų mama, studijos „Natūrali motinystė“ bendraįkūrėja. Ji dirba su tėvais motinystės ir tėvystės temose, kurias mato kaip labai auginančią, keičiančią, daug atveriančią patirtį. Taip pat rašo, veda seminarus, konsultuoja ir padeda tėvams augti auginant savo vaikus.

    Lina yra dula, padedanti besiruošiantiems gimdymui ir tėvystėje ieškoti orientyrų individualių konsultacijų, grupių ar paskaitų metu. Domisi gimdymo teorija ir praktika, o kartu su Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga dalyvauja projekte, tyrinėjančiame, kaip Lietuvos moterys vertina savo patirtis gimdant.

    Klausydami mūsų pašnekesio turėkit omeny, kad jis įrašytas dar sausio 1-ąją, tačiau net ir klausant jo po 4 mėnesių man visgi susidarė įspūdis, kad niekas, apie ką kalbėjome, nepasenę ir vis dar neiškritę iš konteksto – mes vis dar su kaukėmis, vis dar daug nerimo ir nežinios, o moterys ir toliau laukiasi, gimdo virusui šnopojant į nugaras.

    Eglė ir Lina dalinasi, kaip pasikeitė jų – psichologės ir dulos – darbas pandemijos metu, kokių naujų patirčių, minčių tie pokyčiai atnešė. Mudvi su Egle įrašinėjant pokalbį buvome paskutinių dienų, savaičių laukime, abiem šis nėštumas buvo antras, tad pasidalinome, kuo jis kitoks ir kokių atspalvių jam suteikė pandemija, ribojimai, negalėjimas matytis su artimaisiais, nerimas dėl susirgimo ir, galų gale, pačio gimdymo laukimas.

    Eglė ir Lina dirba su moterimis, jas konsultuoja, prisideda savo žiniomis ir patirtimi prie jų ramesnio laukimo, tad jų įžvalgos man atrodo tikrai vertingos ir aprėpiančios įvairias patirtis.

    Lina palietė labai įdomų „geros mergaitės“ gimdyme aspektą ir dalinosi mintimis apie tai, kas suteikia mums saugumo, pasitikėjimo savo kūnu ir kaip išmokti jo klausyti, jį suprasti.

    Pabaigoje išgirsite Eglės ir Linos patarimus apie tai, kas gali padėti laukti gimdymo ramiau, labiau pasitikint savimi.

    Ačiū, kad klausot. Norintys paremti tinklalaidę, tą padaryti galite Patreon (https://www.patreon.com/kalbamamos) arba Contribee (https://contribee.com/kalbamamos) Linkėjimai,Marija
  • Jau kvepiant pavasariui kviečiu klausyti pokalbio su Egle Šilkone. Prieš motinystės atostogas Eglė dirbo su viešojo ir privataus sektoriaus projektais, o šiuo metu augina dvi dukrytes ir kuria tinklaraštį, tvaraus gyvenimo būdo vadovą „Vandenynai“.

    Jame Eglė dalinasi idėjomis, kaip kiekvienas iš mūsų galime tapti sąmoningais vartotojais: čia rasite patarimus, į ką atkreipti dėmesį renkantis aplinkai draugiškus skalbiklius, kosmetikos priemones ar tvarų verslą, įkvėpimus vertingiems įpročiams, įdomių faktų apie klimato krizę, kodėl ji kiekvienam iš mūsų turėtų rūpėti, ir dar daug kitokios įdomios informacijos.

    Su Egle, visų pirma, ir norėjau pakalbėti apie tvarumą, kaip ir kada ji tuo susidomėjo, kokie konkretūs žingsniai prigijo jų šeimoje. Šiandien ji vadovaujasi šūkiu „naudok tai, ką turi, ir daug kartų“. Besiremdama juo Eglė antrajai dukrai nupirko vos vieną naują drabužį, nes viską, ko reikėjo, rado arba Vinted, arba priėmė iš draugių, arba buvo likę nuo pirmosios dukros.

    Viena iš temų, kuria man įrašinėjant pokalbį su Egle ir laukiant dukros gimimo buvo labai smalsu pakalbėti, nes žinojau, kad ji turi patirties – tai daugkartinių sauskelnių naudojimas. Jei laukiantis pirmojo sūnaus prieš beveik penkerius metus į mano akiratį nebuvo pakliuvusi ši tema, šiandien matau, kad ji tampa vis populiaresnė: vyksta diskusijos, mamos vis dažniau dalinasi patirtimi ir ieško patarimų.

    Facebook‘e yra puiki grupė, kurioje renkasi šia tema besidomintys entuziastai ir smalsuoliai – „Daugkartinės sauskelnės. Pašnekesiai, patarimai ir idėjos tėveliams.“ Joje rasite daug įdomių pokalbių, kitų šeimų patirčių ir patarimų. Tad jei ši tema įdomi, tikrai verta ten įkišti nosį. Taip pat apačioje rasite ir keletą mūsų su Egle rekomendacijų, ką dar verta pasekti socialiniuose tinkluose. Būtų puiku, jei komentaruose tą sąrašą praplėstume visi kartu! :)

    Žinoma, pakalbėjome ir apie motinystės kelionę. Ši tema pokalbyje suskambėjo tikrai jautria styga – Eglė pasidalino apie patirtą priešlaikinį gimdymą sulaukus 25-ių savaičių ir negalėjimą atsisveikinti su vaikeliu, ankstyvu persileidimu pasibaigusį antrąjį nėštumą ir baimę, lydėjusią kasdien net ir trečiojo, sėkmingo nėštumo, metu. Šiandien Eglė augina dvi dukras ir sako, kad jei ką ir galėtų patarti toms moterims, kurios patyrė kažką panašaus, tai patartų išbūti su vaikeliu tiek, kiek reikia, ir nebijoti kreiptis pagalbos, jei tik kyla abejonių.

    Kadangi tema tikrai jautri, o žinau, kad šių pokalbių klausosi ir besilaukiančios mamos, apačioje rasite pokalbio chronologiją, kad galėtumėt klausyti tas dalis, kurias norisi.

    Ačiū, kad klausot ir remiat.

    Linkėjimai,Marija

    ******

    Pokalbio eiga:

    Pradžia – apie tvarumą ir trumpai apie tai, kokie sprendimai prigijo jų šeimoje.

    00:13:43 – Eglės tapimo mama istorija: priešlaikinis gimdymas, ankstyvas persileidimas, neštumai

    00:31:47 – kas Eglei padėjo po šių patirčių

    00:37:25 – tvarumas motinystėje: žaislai, drabužiai, sauskelnės, vaiko priežiūra

    01:00:50 – žaislai ir plastikas

    01:06:55 – kelios rekomendacijos

    IG: lapepa_boutique, mamalinauk, vandenynai.

    Eglės minėta knyga Bea Johnson „Namai be atliekų“

    Mano rekomendacija norintiems valgyti skaniai ir nešvaistyti maisto: Eat Guilt Free

  • Saknas det avsnitt?

    Klicka här för att uppdatera flödet manuellt.

  • Tai yra pokalbio ištrauka. Pilną pokalbį ir dvi S. Valevičienės meditacijas rasite „Kalba mamos“ Patreon puslapyje: https://www.patreon.com/kalbamamos

    Kviečiu klausyti antrosios pokalbio su psichologe Sigita Valevičiene dalies, kurioje daug dėmesio skyrėme vyro vaidmeniui gimdymo metu, kalbėjome, ką konkrečiai jis gali daryti, kad nuimtų dalį naštos nuo moters ir taptų aktyviu padėjėju, dalyviu, o ne tik stebėtoju. Ypač intensyviausiu gimdymo metu.

    Kalbėjome apie skausmo slenkstį, apie tai, kaip veikia moters smegenys gimdymo metu, kokie hormonai jo metu išsiskiria ir koks jų vaidmuo. Man atrodo, kad labai svarbu ir įdomu žinoti, kaip veikia mūsų kūnas. Kai ką, apie ką kalba Sigita, patyriau pirmojo, o kai ką – antrojo gimdymo metu, ir buvo ypatingai geras jausmas suprasti, kas su manimi ir mano kūnu vyksta. Ypač žinoti, kad viskas labai gerai, kai gimdymo pabaigoje sugebėdavau pasnausti tarp sąrėmių.

    „Turėsite išmokti nekovoti su skausmu. Ir tai yra sunkiausias dalykas, kurį reikia padaryti. Tai didžiausias darbas – nesipriešinti. Nes jeigu priešinuosi, aš bijau, įsitempiu. Reikia leisti tai bangai ateiti iki manęs ir tą sąrėmį įsivaizduoti kaip kažką. Dėl to hipnogimdymai dirba su vaizdiniais, nes tada galime sąrėmį įsivaizduoti. Ir tada mūsų smegenys sako: „O, tai nėra skausmas, tai kažkokia banga, kažkoks karštis arba spalva, kuri su manimi vyksta.“

    Taip pat Sigita pasidalino, kaip hipnogimdymas atsirado jos gyvenime ir kuo jis yra išskirtinis.

    Kviečiu klausyti ir ačiū Patreon rėmėjams už paramą.

    Visas šis pokalbis prieinamas tik „Kalba mamos“ Patreon kanale, tad, jei įdomu ir šiuo metu aktualu, kviečiu prisijungti prie rėmėjų bendruomenės.

    Visus ankstesnius pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.

    Nuotrauka Mildos Adomaitienės

    Šilti linkėjimai,Marija

  • Šio pokalbio ypatingai kviečiu paklausyti visas, laukiančias gimdymo. Kalbame su psichologe, keturių vaikų mama, nuostabios knygos „Motinystės kelias“ autore Sigita Valevičiene.

    Nuo tinklalaidės pradžios praėjo beveik pusantrų metų, apsisuko visai nemažas ratas ir dalinuosi jau 23-iuoju pokalbiu. O pirmasis iš jų buvo būtent su Sigita. Pamenu, kaip skaitydama jos knygą radau daug ramybės ir supratimo, kad visa tai, ką jaučiu, ką išgyvenu tapusi mama, yra normalu. Mano žiniomis, knyga jau visur išpirkta, bet Sigitos svetainėje www.sigita.eu galite rasti elektroninę knygos versiją.

    Pirmojo pokalbio metu kalbėjome apie tapsmą mama, apie naujus, niekada anksčiau nepatirtus jausmus, besikeičiančius poros santykius gimus vaikui, apie atlaidumą sau, pogimdyvinę depresiją ir kodėl ne vaistai, o santykis, draugės yra patys geriausi antidepresantai.

    Kviečiu paklausyti, jei neklausėte, o šįkart su Sigita nusprendėme pakalbėti apie gimdymą ir pasiruošimą jam: ko bijome jo laukdamos? Kodėl svarbu nebėgti nuo nerimo, neignoruoti baimių, o pamėginti jas tiksliai įsivardyti ir suprasti, ką iš tiesų jaučiu?

    Kas gali padėti nuraminti savo kūną ir emocijas gimdymo metu ir jaustis saugiai? Saugumas, anot Sigitos, yra vienas svarbiausių jausmų gimdymo metu, nes būtent nuo jo priklauso, kaip daug kas klostysis.

    Kas yra skausmas ir kodėl svarbu, kad smegenys jo neieškotų, nelauktų? Ką galime padaryti, kad gimdymas, būdamas intensyvia patirtimi, netaptų kalnu, kurio nebegalime perlipti?

    Sigita įvardins labai konkrečius, mažus žingsnelius, būdus, kaip galime padėti sau gimdymo metu, kad ta intensyvi patirtis mūsų neišgąsdintų ir nenublokštų. Ir kaip nepaskęsti savigraužoje ar liūdesyje, jei visgi gimdymas įvyko ne taip, kaip svajojome, tikėjomės, laukėme.

    Taip pat iškart dalinuosi, jog šis pokalbis turės antrą dalį, kuri bus prieinama tik Patreon rėmėjams. Ir jis bus su priedu – dviem Sigitos įrašytomis meditacijomis. Antroje dalyje kalbėsime hipnogimdymą, kaip jis atsirado Sigitos kelyje, apie gimdymo metu veikiančius hormonus ir kodėl jie svarbūs, kokią atlieka funkciją, apie vyro vaidmenį ir kaip konkrečiai jis gali padėti moteriai gimdymo metu.

    Jei šie pokalbiai atrodo prasmingi, kviečiu paremti tinklalaidę Patreon platformoje, kur pokalbius išgirsite pirmieji, o nuo šiol ten rasite ir papildomus epizodus. Ačiū!

    Gero klausymo!

    Marija

    Nuotrauka Mildos Adomaitienės

  • Pokalbis su fotografe, trejų metų berniuko mama, Juliana Murašova ir viena iš jos projekto apie moters kūną heroje, trijų vaikų mama Vilma Mamniashvili Schvili, apie tai, jog kiekvienas randas, siūlė, strija pasakoja savo istoriją.

    „Tai yra tobula istorija, nes ji niekada nepasikartoja, ji niekada nebus tokia pati. Mes su džiaugsmu į pasaulį priimame gyvybę, mes galime ir su džiaugsmu priimti savo kūną, kuris mums suteikė stebuklą”, – sako Juliana.

    Jau daugiau nei septynerius metus fotografe dirbanti Juliana dalijasi, kad nors ir anksčiau fotografuodavo šeimas, besilaukiančias moteris, kūdikius, tačiau pati tapusi mama į moters kūną pradėjo žiūrėti kiek kitaip. Kad ir koks stebuklingas būtų nėštumo laikas ir apskritai gyvybės atsiradimas, moters kūne dažnai tai palieka žymes: antsvorį, strijas, randus, pasikeitusią figūrą. Tai priimti, prie to priprasti ne visuomet lengva.

    Kasdien ant kiekvieno kampo mus pasitinka reklamos, siūlančios panaikinti randus, greit ir lengvai numesti svorio, kuo greičiau sugrįžti į ankstesnes formas, „pasitaisyti“ krūtinę ir t.t. O kur dar visi klausimai apie tai, kiek priaugai kilogramų ir kiek iš jų „liko“. Lyg tai būtų svarbiausias su vaiko atėjimu į pasaulį susijęs klausimas...

    Pačias įvairiausias patirtis Juliana išgirsta ir iš fotografuotis su šeimomis ar į kūdikio fotosesiją atvykusių moterų, kurios nori paslėpti tam tikras savo kūno vietas ar apskritai prašo jų nefotografuoti. Nes jaučiasi negražios. Juliana tada juokais klausia jų: „O kada jūs jau būsit sau graži? Kada galėsiu jus fotografuoti?“

    Tokių pokalbių su moterimis ir asmeninės patirties paskatinta Juliana nusprendė pakviesti moteris nusifotografuoti ir papasakoti savo istorijas. Taip gimė projektas „Moters kūnas“, kuris Julianai atrodo kaip įvykdyta svarbiausia misija jos, kaip fotografės, karjeroje. Projekte dalyvavo 13 moterų, kurios pasidalino savo istorijomis. Visas jas galite rasti Julianos internetinėje svetainėje www.juliana.lt

    Savo istorija pokalbio metu dalinasi ir Vilma, trijų vaikų mama. Jos istorijoje telpa patyčios jaunystėje dėl lieknumo ir profesionalaus sporto paliktos žymės kūne, natūralus gimdymas ir du cezariai, skyrybos, gimdymo patirtys 19-os ir 39-erių. Nors pirmą kartą išvydus iki tol lygią savo odą nusėtą mėlynomis strijomis verkė, šiandien Vilma tikina, kad yra laiminga, ir po rimtos širdies operacijos, kūno randai, pasikeitusi krūtinė jai atrodo kaip menkniekiai. „Svarbiausia, kad esu gyva, o krūtinė juk tam ir skirta – išmaitinti kūdikiui“, – sako ji.

    Kviečiu klausyti.

    O norinčius prisidėti prie tinklalaidės kviečiu užsukti į Patreon, kur jums priimtina suma galėsite paremti pokalbius ir išgirsti juos pirmieji.

    Balčiausi linkėjimai tokią nuostabią žiemą!

    Marija

  • Kartu su artėjančių šv. Kalėdų sveikinimais ir šiltais linkėjimais siunčiu ir naują, smagų, jaukų pokalbį su trijų sūnų tėčiu Simonu Bendžiumi. Jis yra interneto dienraščio Bernardinai.lt redaktorius, buvęs LRT radijo žurnalistas.

    Dabar jau net nepamenu, kaip ir kur Simoną pažinau, bet faktas, kad visų pirma dažnai teko jį girdėti klausant LRT radijo. Mane visuomet labai žavėjo jo sugebėjimas valdyti plunksną ir žodį, visai nejučia priverčiantis šypsotis, tai iškart perspėju, kad šio pokalbio metu vietomis tikrai buvo sudėtinga valdytis ir nesijuokti. Bet aš labai džiaugiuosi tokiu nuotaikingu pokalbiu, tikiuosi, kad jis ir jums šiek tiek praskaidrins šias dienas, jei tokių pragiedrulių ieškote. :)

    O kalbėjome mes apie tapimą tėčiu, kokios gi jam atrodė tos vaiko priežiūros „atostogos“, kurias turėjo progą patirti gimus dvyniams, kaip jų šeimai sekasi gyventi karantino metu, kas padeda jiems su žmona nepaskęsti buityje ir nepamiršti vienas kito.

    Simonas sako, kad viena svarbiausių santykių taisyklių yra į pirmą vietą statyti žmoną arba vyrą. Jo žodžiais tariant, jei tuo pačiu metu zyzia vaikas ir žmona arba vyras, tai aišku, kad reikia eiti prie žmonos ar vyro. Va taip va!

    Taip pat Simonas dalinosi, kada jaučia tėvišką kaltę, ar yra griežtas tėtis, kodėl vaikams, jo nuomone, namuose reikia tėčio ir mamos, o ne draugo ir draugės, ir kodėl santuoka po 10-ies metų jam atrodo dar vertingesnė, o meilė žmonai stipresnė.

    Apskritai šiame pokalbyje buvo pasakyta daug gražių ditirambų žmonai, santykiams, meilei ir gyvenimo prasmei auginant vaikus, bet kažkaip ne per saldžiai ir tikroviškai viskas man skambėjo, tai buvo ypač miela ir malonu klausytis.

    Pabaigoje Simonas atvėrė ir specialiai tėčiams skirtą patarimų skrynelę. :)

    Kviečiu klausytis ir paremti tinklalaidę Patreon platformoje, kurioje pokalbius rėmėjai išgirsta pirmieji. Visus iki šiol publikuotus pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean, 15 min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.

    Gedimino Šulco - Bernardinai.lt nuotrauka.

    Šiltų, jaukių, viltingų artėjančių Kūčių ir šv. Kalėdų Jūsų šeimoms!

    Marija

  • Šįkart kviečiu virtualiai pasisvečiuoti Nyderlanduose. Kalbinu Agatą Ramelienę, kuri sutiko pasidalinti savo ir savo vyro tapimo tėvais kelione. Toje kelionėje telpa pusantrų metų laukimo, nerimo ir nevilties kada nors susilaukti vaikų.

    Didelį vaidmenį šioje kelionėje vaidina NaProTECHNOLOGIJA, iššifravus, pilnas pavadinimas būtų „natūrali prokreacinė technologija“. Tai viena iš alternatyvų pagalbiniam apvaisinimui. Teko pastebėti, kad dažnai žmonės nebūna nieko apie tai girdėję, todėl pasinaudojau proga ir Agatos klausiau, kaip vyksta šis procesas, kokios gydytojų pagalbos jie su vyru sulaukė, kiek truko, kiek kainavo ir kokios buvo jų negalėjimo susilaukti vaikų priežastys.

    Pamenu, kai Agata dar tinklalaidės gyvavimo pradžioje man parašė, kad klauso pokalbių ir kaip jie ją įkvepia. Aš mažumėlę nustebau, nes žinojau, kad Agata neturi vaikų, bet netrukus ji ir pasidalino apie didelį norą tapti mama, o kai visai neseniai ji pasidalino savo nuostabia gimdymo istorija, kurią tikrai būtų galima įtraukti į Romualdo Šemetos knygos „Gimdymas su šypsena“ priedus, supratau, kad būtinai turiu ją pakalbinti.

    Šiandien Agata sūpuoja vos keleto mėnesių sūnų Matą ir nuoširdžiai dalinasi savo istorija norėdama įkvėpti kitas šeimas, susiduriančias su iššūkiais norint susilaukti vaikų.

    Taip pat man labai įdomu buvo išgirsti apie gimdymo ir nėščiųjų priežiūros ypatumus Nyderlanduose, kur Agata gyvena su šeima. Turiu pripažinti, kad su baltu pavydu klausiau, kiek daug galimybių šioje šalyje turi moteris: gimdyti namuose, poliklinikoje, iš kurios, jei viskas gerai, išleidžia namo po keletos valandų (tą, beje, patyrė ir Agata) arba ligoninėje. Kaip atsižvelgiama į gimdyvės norus, jausmus, poreikius gimdymo metu, ir net galimybę savaitę po gimdymo namuose sulaukti padėjėjos, kuri gamina maistą, tvarko namus ir pamoko visko, kas gali būti svarbu šviežiai iškeptiems tėvams.

    Kviečiu klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo paremiant pokalbius Patreon platformoje. Jau visai netrukus visus pokalbius galės išgirsti tik Patreon rėmėjai, o viešai prieinamas bus kas antras pokalbis. Tad jei pokalbiai jums įdomūs ir aktualūs, labai kviečiu jungtis į „Kalba mamos“ bendruomenę.

    Visus iki šiol publikuotus pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. Ačiū už atsiliepimus, rekomendacijas ir įvairiausią paramą.

    Kalbėkime, mamos!Linkėjimai,Marija

  • Dalinuosi pokalbiu su Anželika Terese, gestų kalbos literatūros tyrėja, veganiškų saldumynų „Saldūs miškai“ kūrėja bei dviejų vaikų mama. Kalbame apie sprendimą įsivaikinti, apie mitus, iššūkius ir stebuklus, kuriuos patyrė šiame kelyje, apie antrojo vaiko laukimą bei koks yra Anželikos ir jos vyro santykių sėkmės bei tėvystės lengvumo receptas.

    „Man nebuvo baimės, kad kažko nemokėsiu, nes sau kėliau nedidelius lūkesčius. Nesiekiau būti tobula. Atrodo, žinai, kad jam jau čia geriau. Tarsi toks paglostymas viduje, kad jau yra geriau.“

    Su Anželika susipažinome, berods, prieš penkerius metus, kai vienam žurnalui rengiau pokalbį su Gedvile, kurčia mergina. Anželika tuomet buvo tas žmogus, kuris padėjo mums susikalbėti – Gedvilei ji gestų kalba vertė mano klausimus, o man – Gedvilės atsakymus.

    Kai sutiko savo dabartinį vyrą, Anželika gana greitai su juo pasidalino, kad jaučia, jog vaikai į jos gyvenimą ateis įvairiausiais keliais ir ji nori tuos kelius atverti. Taigi, pirmas vaikas, vos šešių savaičių berniukas, į jų šeimą prieš dvejus metus atkeliavo iš vaikų globos namų. O prieš keletą mėnesių Anželika pagimdė dukrytę.

    „Pagal statusą mes buvome tik jo globėjai. Negali įvardyti, kad čia mano vaikas ir mes tikrai būsime kartu, nes tu to nežinai. Bet tiesiog, kai priglaudžiau prie krūtinės, atsisėdau, prisimenu, Nojus iškart užmigo. Mane apėmė jausmas, kad pagaliau mes visi kartu. Ir taip ramu pasidarė.“

    Tad kalbame apie sprendimą įsivaikinti, ilgą, apie pusantrų metų trukusią kelionę iki tos dienos, kai oficialiai Nojus tapo jų sūnumi, apie pasiryžimą priimti vaiką iš įvairiausių priklausomybių turinčios šeimos, apie globėjams ir norintiems įsivaikinti skirtus kursus, apie mitus ir apie tai, ko išmokė šie dveji buvimo tėvais metai.

    Jei apie „Kalba mamos“ tinklalaidę sužinojote visai neseniai, kviečiu paklausyti ir anksčiau įrašytų pokalbių. Juos galite rasti Spotify, iTunes, 15min KLAUSYK ir įvairiose kitose tinklalaidžių platformose. Prie pokalbių prisidėti galite Patreon.com/kalbamamos. Ačiū! Pokalbis įrašytas VU radijo stotyje START FM.

    Gero klausymo!

    Šilčiausi linkėjimai,Marija

  • Pirmasis naujojo sezono pokalbis su Monika Tekutiene. Monika yra pradinių klasių mokytoja, šiuo metu auginanti trejų metų dukrytę ir pusantrų metų sūnų bei studijuojanti Dailės terapijos magistrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Šios studijos ir asmeninė Monikos patirtis paskatino organizuoti užsiėmimus su dailės terapijos elementais persileidimą patyrusioms moterims.

    Spalio pradžioje prasidėsiantys užsiėmimai vyksta jau antrą kartą ir Monika dalijasi, jog būtent sėkmingas pirmasis kartas, moterų pasidalinimai, padėkos ir patirtys paskatino juos tęsti. Labiausiai Moniką nustebino tai, jog pagalbos ieško net moterys, persileidimą patyrusios prieš 10 ar 12 metų.

    Kalbėti šia tema ją paskatino suvokimas, jog nelabai yra pagalbos, daug moterų pasirenka apie tai nutylėti ir skausmą pasilikti sau, jį užgniaužti. 2019 m. atliktas tyrimas atskleidė, jog net 95 proc. moterų, patyrusių persileidimą, nesulaukia jokios psichologinės pagalbos.

    Monika sako, kad vaikelio netektis jai buvo didžiausias išbandymas gyvenime, pirma didžiulė „nesėkmė“, privertusi suabejoti net gyvenimo prasme ir tikėjimu, nes iki tol viskas, rodos, klostėsi tobulai. Tuos keletą mėnesių po persileidimo Monika įvardija kaip tikrą gedulą, iš kurio išbristi jai padėjo vyro parama ir psichoterapija, kurią tęsė ir netrukus pastojusi antrąjį kartą, nes nėštumas buvo kupinas nerimo ir baimės vėl prarasti kūdikį.

    Šiandien jauna moteris priima tai kaip gyvenimo patirtį ir iš visos širdies linki kiekvienai tai patyrusiai moteriai išgijimo, susitaikymo ir netgi dėkingumo jausmo, kuris ateina išgedėjus, išliūdėjus ir paleidus skaudžią patirtį. Kaip gali padėti terapija ir kokie dar galimi keliai išgijimui, su Monika ir kalbame.

    Taip pat man buvo smalsu, kaip Monikai sekasi auginti pametinukus, kokie didžiausi motinystės iššūkiai ir kaip juos įveikia, bei trumpai pakalbėjome apie jų šeimos sprendimą visai neseniai išsikraustyti iš Vilniaus ir kurti gyvenimą Anykščiuose.

    Kviečiu klausytis, dalintis mintimis ir tapti tinklalaidės rėmėjais Patreon. Būtent rėmėjai pokalbius išgirsta pirmieji, ten dalinuosi jų kūrimo užkulisiais ir kviečiu prisidėti idėjomis.

    Pokalbis įrašytas Vilniaus universiteto radijo stotyje START FM.

    Tinklalaidės draugai: START FM, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK ir Marijos radijas.

    Kalbėkime, mamos

    Linkėjimai,Marija

  • Pokalbis su socialinio projekto „Nėštumo kalendorius“ kūrėja ir įvairių socialinių idėjų autore Nida Vildžiūnaitė bei fotografe Asta Petraitiene apie jų bendrą projektą „Mama mums rūpi“. Šio projekto tikslas – burti bendruomenę ir drąsinti žmones būti atidesniems mamai bei jos emocinei būsenai, ypač jautriu laikotarpiu po gimdymo.

    Kalbėjome apie gerąsias kitų šalių patirtis ir kaip kiekvienas iš mūsų galėtume būti atidesni mamai, kad ji nesijaustų vieniša jautriu ir ypatingu laikotarpiu po gimdymo.

    „Ši iniciatyva gimė iš poreikio paskatinti besilaukiančią ar neseniai pagimdžiusią moterį supančius artimus žmones – vyrą, mamą, sesę, anytą, draugus – jai padėti, palaikyti, pavaduoti buityje, ar tiesiog nuoširdžiai paklausti „Kaip tu jautiesi?“, – dalinasi projekto autorės.

    Prie projekto prisidėjo Depresijos gydymo centras, kuris parengė klausimyną, padedantį moteriai suprasti, ar jai reikalinga specialistų pagalba. Pirmasis žingsnis, anot projekto autorių, galėtų būti tokio klausimyno išdalinimas kiekvienai besilaukiančiai ar pagimdžiusiai mamai.

    Nida ir Asta taip pat pasidalino savo asmeninėmis patirtimis, ko joms trūko, kai tapo mamomis, apie bendravimo, artimo ryšio svarbą, visuomenės abejingumą ir apie drąsą leisti sau būti tokia mama, kokia nori būti.

    Jei pokalbis buvo įdomus, kviečiu prisidėti prie tinklalaidės Patreon ir išgirsti pokalbius pirmiesiems. Pokalbius galite rasti Spotify, Podbean.com, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.

    Tinklalaidės draugai: START FM, Marijos radijas, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK.

    Linkėjimai,Marija

  • Pokalbis su dviem mamomis psichologėmis Egle Lukinaite-Vaičiurgiene ir Beatriče Liutikaite, kuriančiomis tinklaraštį „Natūrali motinystė“ ir auginančiomis dvejų metukų mergaites.

    Kalbėjome apie tai, kas gi yra ta natūrali motinystė, tėvystė, kokiais principais jos vadovaujasi augindamos savo dukras, kurių gimtadienius, beje, skiria vos viena diena. Taip pat man buvo labai įdomu, kaip joms, kaip psichologijos mokslus baigusioms ir nuolat besigilinančioms į šią temą, sekasi žinias pritaikyti realybėje. Kuo tos žinios padėjo, o galbūt trukdė.

    Eglė ir Beatričė be tekstų, kuriais dalinasi, taip pat veda asmenines ir grupines psichologo konsultacijas, kuria seminarus įvairiomis temomis, tad buvo smalsu, kada dažniausiai mamos į jas kreipiasi ir kokios pagalbos ieško.

    Kadangi šios dvi mamos nuo studijų laikų yra draugės, negalėjome nepaliesti šios temos ir, panašu, kad draugystė tapus mamomis joms atsiskleidė dar kitokiomis spalvomis. Su ne viena pašnekove esame kalbėję apie mamų draugystės svarbą gimus vaikui, kokia didelė dovana yra ta galimybė viskuo dalintis atvirai, tad buvo labai įdomu išgirsti šių dviejų mamų istoriją, kuri ir atvedė prie bendros, abiem svarbios veiklos.

    Taip pat kalbėjome apie nėštumą ir gimdymą, gimdymo skausmo baimę, traumas ir ką tapimas mama joms leido naujo atrasti savyje, o Eglė pasidalino, kuo skiriasi pirmo ir antro kūdikio laukimas.

    Šis pokalbis buvo įrašytas VU radijo studijoje START FM.

    Jei pokalbis buvo įdomus, kviečiu prisidėti prie tinklalaidės jums priimtina pinigų suma Patreon ir išgirsti pokalbius pirmiesiems. Pokalbius galite rasti Spotify, Podbean.com, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.

    Tinklalaidės draugai: START FM, Marijos radijas, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK.

  • Šįkart apie santykius, apie didelės šeimos šurmulį, džiaugsmus ir iššūkius, pilnatvės jausmą pasirinkus šeimos kelią kalbame su Jurgita Saliniene, septynių vaikų mama, katalikiškos pažinčių svetainės „Kitolink.lt“ įkūrėja, su vyru randančia laiko ne vienai savanorystei. Gal iš pradžių skamba kiek paradoksaliai, bet apie savanorystę kalba pasisuko man paklausus apie tai, kaip jiems su vyru, auginant tokį būrį vaikų, pavyksta rasti laiko vienas kitam kaip sutuoktiniams. Jurgita dalijasi, kad jau 10 metų besitęsianti savanorystė „Šeimų universitete“ ir ruošiant sužadėtinių grupes santuokai yra tas laikas, kai jie gali pabūti kartu, pasikalbėti įvairiausiomis temomis su kitomis šeimomis, nupūsti dulkes nuo pamatų, ant kurių pastatyti jų santykiai, o taip pat rasti bendraminčių, įkvepiančių, padrąsinančių žmonių, kurie savo gyvenimu liudija, jog šeima yra jų pagrindas. Pakalbėjome ir apie naujus – paauglystės – iššūkius jų šeimoje, apie tikėjimo, mamų bendruomenės svarbą Jurgitos motinystės kelionėje, ir apie tapsmą mama, mintis, laikant pirmagimę ant rankų, kai atrodė, kad viskas, gyvenimas dabar suksis tik aplink šį trapų žmogutį, kurį reikia apsaugoti, kuriuo reikia pasirūpinti. Šiandien Jurgita sako, kad kaip mama augo po truputį, nors troškimą ja būti jautė dar neturėdama vaikų. „Pilnatvė – tai žodis, geriausiai atspindintis būseną, kurią patiri gyvendamas pagal savo širdį. Aš visada buvau rami, ta vidine, gilumine ramybe, kad mano vieta yra čia, dabar. Aš renkuosi būti su vaikais, su šeima, nes man yra gera.“ Kviečiu jungtis į Patreon rėmėjų gretas, prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo ir išgirsti pokalbį pirmiesiems. Pokalbį, kaip ir visus kitus, rasite Spotify, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. Nuotraukos autorė Raimonda Vyšnia (nuotraukoje trūksta mažiausios šeimos narės Marijos) Ačiū už įvairiausią Jūsų paramą ir palaikymą. Tinklalaidės draugai: Marijos radijas, START FM, Bernardinai.lt ir 15min KLAUSYK

  • Šįkart kalbame su Dovile Šafranauske – dvynukių mergaičių mama, Lietuvoje skleidžiančia „Pagarbios tėvystės“ filosofiją, įkūrusia tinklaraštį pagarbitevyste.lt ir tinklalaidę, kurioje kalbina įvairius specialistus tėvams aktualiais klausimais ir gilinasi į tėvystės patirtis. Taip pat Dovilė yra baigusi Australijoje esantį „Jautraus miego konsultacijų institutą“ (angl. Institute of Sensitive Sleep Consulting) ir tėvams padeda rasti atsakymus į klausimus, kylančius apie kūdikių ir vaikų miegą. Ilgai širdyje nešiotas noras tapti mama, pagalbinis apvaisinimas ir netikėta žinia lyg lietus iš giedro dangaus apie po širdimi nešiojamą ne vieną vaiką, bet dvynukes, o vėliau – ir 33-ąją nėštumo savaitę prasidėjęs gimdymas atnešė nemenką puokštę išbandymų į Dovilės ir jos vyro gyvenimą. Nors jie abu ruošėsi, dalyvavo kursuose, daug skaitė laukiant gimstančių mergaičių, bet sako, kad visose knygose rašė apie tai, ką reikia padaryti, nuveikti, kaip sutvarkyti namus. Į jų rankas nepakliuvo nė viena knyga, kuri pasakotų apie tai, kaip tiesiog būti su vaikais. Todėl šiandien Dovilei atrodo, kad motinystei ji buvo pasiruošusi techniškai, bet ne moraliai. Kažin ar pakaktų abiejų rankų pirštų, jei norėtume išvardinti visas tėvystės filosofijas, apie kurias rašomos knygos ir rengiami įvairūs seminarai, tačiau Dovilė yra „Pagarbios tėvystės“ filosofijos atstovė ir lektorė, klausiau jos, kas gi yra ta pagarbi tėvystė, kaip ji atsirado jų šeimos gyvenime ir kaip principus, kuriais remiasi ši filosofija, pavyksta pritaikyti realybėje pačios Dovilės šeimoje. Kalbėjome apie pagarbą kūdikiui nuo pat gimimo, apie ribų reikšmę ir santykio kūrimą, jo išsaugojimą augant vaikams bei visų vaiko emocijų priėmimą, kas neretai būna nelengvas iššūkis. Dovilė sako, kad tėvystės mokomės visą gyvenimą ir kad nėra vieno recepto – kiekviena mama ir kiekvienas tėtis turi pajausti, kas geriausia ir labiausiai tinka jų šeimai. Pokalbis buvo įrašytas Marijos radijo studijoje Kaune. Kviečiu klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo Patreon platformoje: patreon.com/kalbamamos Ačiū! Šilti linkėjimai,Marija

  • Pokalbis su trijų vaikų mama, psichologe-psichoterapeute, socialinių mokslų daktare Agne Matulaite. 2014 metais A. Matulaitė apsigynė daktaro disertaciją tema „Kai „tavo kūnas tiesiog išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“. Ji taip pat yra Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Londono Birkbecko universiteto tyrimų garbės narė, Kembridžo universiteto akademinio rašymo grupės narė ir knygos „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ autorė.

    Kalbėjome apie trapią moters tapimo mama pradžią, apie naujo kūdikio ir naujos mamos gimimą ir kodėl sau keliame lubas siekiančius, neadekvačius reikalavimus. A. Matulaitė sako, kad tai – būtent 21 a. „griekas“, kaišiojantis pagalius į ratus. Labai svarbu neužmiršti pasirūpinti savimi ir priimti savo netobulumą. Mokėjimas klysti ypač svarbus šalia augant mažam žmogui, kuris dar tik mokosi gyventi.

    „Mano pažeidžiamumas leidžia ir vaikui būti pažeidžiamam, priimti savo pažeidžiamumą“, – sako A. Matulaitė.

    Taip pat nemažai dėmesio pokalbyje skyrėme tėčiams, jų vaidmeniui vaiko auginime, santykiams, kurie neretai pasikeičia ir tampa ypač dinamiški gimus vaikui. Jei pamenate, pačiame pirmame šios tinklalaidės pokalbyje, kuris buvo su psichologe Sigita Valevičiene, kalbėjome, jog didesnė dalis porų gimus vaikui išsiskiria, todėl A. Matulaitės klausiau, kas gali padėti neišsilakstyti į skirtingas puses ir įveikti iššūkius kartu, pabandyti geriau suprasti vienas kitą. Ji sako, kad realiau būtų neišsigąsti santykių dinamiškumo ir galvoti, kad klupsime, kažko nemokėsime, pyksimės ir taikysimės, o ne kad kažkaip stebuklingai tapsime neišskiriamais ir niekada nebesipyksime. Išmokti priimti savo ir kitų netobulumą, leisti sau ir kitam žmogui klysti, atleisti ir judėti toliau.

    „Su savimi, kaip su naujai gimusiu kūdikiu – ne tik tuo, kuris ant mano rankų, bet ir savimi – reikia elgtis labai švelniai. O ką mes dažnai darome? Įjungiame visą reikalavimų sistemą.“

    Gyvenimas banguotas kaip jūra, kurioje kartais kyla ir audra. Verta rasti tose bangose savo vietą, pagauti jų ritmą. „Jeigu esu žuvis, kas man yra būti savo pačios vandeny?“, – klausia A. Matulaitė, kalbėdama apie siekį būti savo komforto zonoje.

    Jaukaus klausymo! Labai lauksiu jūsų minčių ir pasidalinimų.

    P.S. Džiugi žinia! Pradedame bendradarbiauti su naujienų portalu 15min.lt, tad netrukus jų platformoje KLAUSYK bus galima rasti visus pokalbius, o taip pat ir naujų pokalbių pristatymus 15min.lt. Kaip ir iki šiol, pokalbius pirmieji išgirs Patreon rėmėjai. Kviečiu tapti bendruomenės dalimi: https://www.patreon.com/kalbamamos

    Nuotraukos autorė Živilė Zimnickaitė

  • „Praeina tam tikras laiko tarpas, viskas susiguli, ir supranti, kad tai nėra pabaiga“, – sako liepą trejų metų gimtadienį švęsiantį Igną su vyru auginanti Vaida.

    Dalinuosi dvyliktuoju pokalbiu, kuriame šįkart su Vaida Survile kalbame apie tai, ką reiškia išgirsti, jog tavo vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, ir kokia vaga toliau teka gyvenimas. Apie nežinomybę, į kurią įkrenti pačioje pradžioje, kai nieko apie ligą, kuria serga tavo vaikas, nesi girdėjusi. Apie būtinybę paleisti emocijas, sėkmingą pabėgimą nuo klausimo „kodėl man?“ ir ypatingai reikšmingus milimetro dydžio pasiekimus.

    Tema nelengva, bet kviečiu neišsigąsti, nors man pačiai reikėjo sukaupti drąsą ir parašyti Vaidai. Ją radau Instagram‘e. Ten ji pasakoja apie mažus, milimetro dydžio žingsnelius, kuriais sūnus ir visa jų šeima viltingai juda pirmyn.

    „Tai yra mūsų gyvenimas. Toks, koks yra. Ir mes jį gyvename geriausiai, kaip galime“, – sako Vaida.

    Klausydama jos aš darkart įsitikinau, kad ši tema iš tiesų yra aktuali kiekvienam žmogui, nes mes gyvename visuomenėje. Visi kartu. Vieni šalia kitų. Tik kalbėdamiesi ir nebijodami klausti galime sužinoti, kaip jaučiasi, kuo gyvena ir kokie yra neįgalių vaikų ir juos auginančių tėvų ar globėjų poreikiai.

    Nuoširdžiai dėkoju pirmiesiems Patreon rėmėjams – jūsų dėka gyvuoja ši tinklalaidė. Ačiū! Kviečiu prie kol kas dar visai nedidelės bendruomenės prisijungti ir kitus klausytojus, kuriems šie pokalbiai atrodo vertingi. Rėmėjai pokalbius išgirsta pirmieji, o vėliau juos galima galima rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.

    O dabar kviečiu susipažinti su Vaida Survile, kuri su vyru augina cerebriniu paralyžiumi sergantį Igną.Ačiū VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

    Kalbėkime, mamos!

    Linkėjimai,Marija

  • „Labai svarbu rūpintis savo vidiniu pasauliu ir kiekvienam prisiimti atsakomybę už savo savijautą ir nors mažais žingsniais, bet daryti tai, kas padeda šiek tiek nurimti, stabilizuoti save.“

    Šįkart kalbinu psichologę, tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorę Mildą Kukulskienę, kuri dalinasi patarimais, ką galime daryti, kad šiuo mums visiems daugiau ar mažiau keistu, neįprastu, įtemptu laiku, jaustumėmės geriau.

    Kaip neleisti nerimui ir įtampai užvaldyti mūsų minčių? Ar galime ką nors iš šio laikotarpio išmokti, labiau įvertinti tai, kas anksčiau atrodė įprasta? Kaip kalbėti apie šį laiką su vaikais? Kaip nereikalauti iš savęs, iš kitų per daug ir nekaupti savyje liūdnų, stingdančių minčių? „Esu lygiai toks pat vertingas žmogus kaip ir mano vaikas, sutuoktinis. Net ir karantino metu esu vertas pertraukos.“ Kalbėjome ir apie tai, dėl ko abi jaučiamės dėkingos, kokias galimybes gali atverti šis keistas ir visiems neįprastas laikas. Kviečiu ir Jus pabandyti kiekvienos dienos pabaigoje pabandyti pagalvoti, kas gero nutiko, už ką galiu būti dėkinga, dėkingas. Sudėtingi laikotarpiai gali sutelkti, užgrūdinti, paskatinti dar labiau įprasminti savo gyvenimą ir išsigryninti esminius, pačius svarbiausius dalykus. „Turime būti atlaidūs sau“, – sako Milda. Nekaltinti savęs dėl to, kas nepavyksta padaryti, sukontroliuoti, nes visiems tai yra nauja realybė ir visi mokomės joje gyventi. P.S. Pokalbio pabaigoje Jūsų laukia smagi darbo su vaikais namuose garsinė iliustracija :)) Likite sveiki! Linkėjimai,Marija
  • Dalinuosi jau dešimtuoju „Kalba mamos“ pokalbiu ir sveikinuosi po ilgesnės pertraukos, nes keletą savaičių savo dėmesį skyriau mūsų šeimos įmonei, kuri, kaip ir tikriausiai didelė dalis smulkaus verslo, šiuo metu patiria didelius iššūkius. Ir po netikėtai užsitęsusios viešnagės Lietuvoje pagaliau, prieš savaitę, grįžome namo. Kelionė buvo tikrai išskirtinė dėl visiems žinomos situacijos šiuo metu, bet sėkmingai kirtome trijų valstybių sienas, nors iki paskutinės minutės, kol persikėlėme keltu iš Talino į Helsinkį, 100 procentų negalėjome būti tikri, ar mums leis grįžti į namus.

    Bet nurimus įtampai, susidėliojus dienų, leidžiamų namuose, ritmui, pagaliau dalinuosi šviesiu, įkvepiančiu pokalbiu su moterimi, kurią mama vadina net 14 vaikų. Tai Eglė Vaitkevičienė. Svarsčiau, ar apskritai reikia, ar būtina tą paminėti, bet tik 3 iš tų 14 yra biologiniai Eglės ir jos vyro Rimvydo vaikai. Nes klausant šios moters, skaitant jos pasidalinimus socialiniuose tinkluose, kur labai rekomenduoju šią moterį susirasti, tas faktas apie biologinius vaikus tikrai patampa tokia nelabai reikšminga detale.

    Kaip jų šeima tapo tokia gausi, kaip kiekvienas iš vaikų rado vietą šių dviejų žmonių, be proto mylinčių gyvenimą, širdyse, kaip atrodo šios gausios šeimos kasdiena, kokios taisyklės yra esminės norint, kad gyventi po vienu stogu būtų gera? Kaip pastebėti kiekvieną, ir kaip nepamesti savęs? Kodėl ji šypteli ir ginčijasi, kai žmonės sako, kaip jai turėtų būti sunku?

    Prieš kviesdama klausytis pokalbio, kviečiu ir prisidėti prie šios tinklalaidės gyvavimo. Tą galite padaryti jau ir Patreon.com, kur pokalbius rėmėjai išgirs patys pirmieji, taip pat ten kviesiu dalintis mintimis ir idėjomis ateities pokalbiams, siūlyti pašnekoves. Jei patogu, lieka atviras ir PayPal, ir Revolut. Ačiū visiems už bet kokią paramą ir ypač ačiū už tą atgalinį ryšį, Jūsų pasidalinimus ir mintis, padrąsinimus, padėkas. Ačiū!

    O dabar – pokalbis su Egle Vaitkevičiene.

    Kalbėkime, mamos.

    Linkėjimai,Marija

  • „Baisiausia buvo tas vienišumo jausmas... Atrodo, kad tu vienas šitame pasaulyje su tokia bėda. Tau niekas nepadės, nepatars, nežinosi, ką daryti, sėdėsi namie užsidariusi, be darbo ir tiesiog sunyksi.“

    Šiandien kviečiu klausyti pokalbio su Viktorija Jankauskiene, kuri su vyru Rimvydu augina aštuonerių dukrą Simoną ir šešerių sūnų Dovydą, kuris turi Dauno sindromą.

    Šiame pokalbyje telpa tiek emocijų ir išgyvenimų, kad man ne kartą kūnu bėgiojo šiurpuliukai. Viktorija sako, kad kitoks žmogus, kitoks vaikas gali būti ne problema, kliūtis, o galimybė ir nuostabus tų gyvenimo pamokų mokytojas, kurių nerasime nė vienoje mokyklos pamokoje ar universiteto paskaitoje. Anot jos, kai gimsta kitoks vaikas, supranti, kad negyveni cukraus vatoje, kurioje iki tol sėkmingai sau, rodos, gyvenai.

    Ši mama sugeba taip paprastai ir ramiai, be jokio patoso pasakyti, rodos, esminius dalykus. Labai džiaugiuosi galėjusi išgirsti jos pasidalinimą apie ypatingą kelionę, kuri prasidėjo savo viso likusio gyvenimo piešimu juodomis spalvomis ir dužimu į šipulius, o šiandien leidžia labai nuoširdžiai sakyti, kad laimė nuo chromosomų skaičiaus nepriklauso. Jei trūksta vieno vienintelio dalyko – žmogiškumo – viskas gali griūti.

    „Mūsų vaikas gimė iš meilės, tai joje turėtų ir užaugti“, – sako ji.

    Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

    Ačiū už įvairiausią jūsų paramą – tikrai labai džiugu, kad šie pokalbiai randa kelią į jūsų širdis. Jei norėtumėte paremti tinklalaidę finansiškai, tą labai paprastai galite padaryti Patreon platformoje. Ačiū!

    O dabar kviečiu susipažinti su Viktorija ir jos ypatinga kelione.

    Kalbėkime, mamos!

    Linkėjimai,Marija

  • Rasa Borodina – dviejų berniukų mama, ilgametę patirtį turinti verslo konsultantė, tinklaraštininkė, knygos „Karjeros guru: kaip susirasti svajonių darbą“ autorė. O visai neseniai Rasa į leidyklos rankas atidavė ir antrąją knygą, apie kurią kalbame ir šio pokalbio metu.

    Tikriausiai kiekvienas žmogus, siekiantis savo tikslų ir svajonių, turi receptą ar yra susidėliojęs planą, kaip tą padaryti, tad ir Rasos, visų pirma, klausiau, kokiomis taisyklėmis ji vadovaujasi, kaip randa laiko ir motyvacijos imtis vis naujos veiklos, kurti, rašyti knygas auginant mažus vaikus.

    Besidalindama apie savo motinystės kelionę, Rasa sako, kad po dviejų persileidimų sulauktas kūdikis buvo tikras stebuklas ir pamena, kad tapus mama labai aiškiai pajuto, jog būtent šeima suteikė ypatingą pilnatvės jausmą.

    O kalbėjome su Rasa dar ir apie mamų sugebėjimą skaityti knygą vartant kotletus, pasimėgavimą kavos puodeliu ramybėje ir tyloje, praspardžius žaislų krūvas ir nekreipiant dėmesio į pilnutėlę skalbinių pintinę, nes laisvų tylos minučių savo pomėgiams būnant mama nėra tiek jau daug, ypač, jei namuose yra dar labai mažas vaikas.

    Žinoma, kalbėjome ir apie lūkesčius prieš tampant mama ir kas pasikeitė, apie aplinkinių komentarų visais įmanomais klausimais trikdymą ir pasitikėjimą savimi gimus vaikams, apie atvirumą sau ir kitiems skausmingais klausimais, kaip tai išlaisvina ir apie tai, kas yra jų su vyru santykių klijai. O čia – Rasos rekomenduojamos trys knygos tėvams: „Pabučiuok mane. Kaip auginti vaikus su meile“, „Ramūs tėvai, laimingi tėvai“, „Augant Kainui“.

    Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį.

    Mano galvoje sukantis tolimesnių pokalbių ir idėjų planams kviečiu prisidėti prie šios tinklalaidės gyvavimo ir paremti: tą padaryti galite Patreon platformoje.

    Ačiū!

    Kalbėkime, mamos!

    Linkėjimai,Marija

  • Kviečiu klausytis pokalbio su sociologe Veronika Urbonaite-Barkauskiene. Veronika yra trijų vaikų mama, tinklaraščio „Pterodaktilis“ ir netrukus pasirodysiančios knygos „90-ųjų vaikai tampa tėvais“ autorė. Ji su šeima jau keletą metų gyvena Švedijoje, Lundo mieste, kur gana netikėtai mums nuvykus, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pakviečiau Veroniką pokalbiui.

    Turėjome tik vieną mikrofoną, Lundo universiteto auditorija, kurioje įrašinėjome, buvo mažytė, bet labai aukštomis lubomis, rūsyje, ir prabėgus keliolikai pokalbio minučių abi sušalę į ragą sulindome į šiltas striukes, todėl nepykit, bet šįkart bus ir šiek tiek aido, ir striukių šiugždesio, ir mikrofono laido braškėjimo, bet pokalbis gavosi tikrai gyvas, smagus ir vertingas, tad, tikiuosi, garso detalės nesugadins nuotaikos klausant.

    Pradžioje kalbame apie tai, ką reiškia su visa šeima išsikraustyti į svetimą šalį, apie darželių ir mokyklos lankymo patirtį Švedijoje, apie norą grįžti į Lietuvą ir norą parašyti knygą. Visas likęs pokalbio laikas skirtas motinystės patirčių, jausmų, emocijų narpliojimams. Man buvo labai įdomu išgirsti Veronikos įžvalgas apie šiuolaikinius tėvus, apie kartų skirtumus, apie dalinimąsi ta nenudailinta, nepacukruota motinystės patirtimi, apie tobulumo siekį auginant vaikus ir sugebėjimą atleisti sau, prašyti pagalbos, kalbėti apie savo jausmus. Ir, žinoma, apie tai, kodėl motinystės kelionė yra vertinga.

    Jei tai pirmasis „Kalba mamos“ pokalbis, kurį įsijungėte, kviečiu pasižvalgyti ir po ankstesnius, kuriuose su mamomis kalbame apie iššūkius, su kuriais susiduriame tapę tėvais, apie lūkesčius ir kas nutinka, kai jie griūna, apie persileidimo, cezario pjūvio patirtis ir daugybę kitų motinystės kelionės laiptelių.

    O jeigu šie pokalbiai jums atrodo vertingi, labai kviečiu prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo ir augimo. Tą galite padaryti Patreon platformoje. Prisidėti galite ir dalindamiesi pokalbiais, nusiųsdami pažįstamai mamai, tėčiui arba palikdami atsiliepimą kurioje nors tinklalaidžių platformoje. Ačiū už bet kokią paramą!

    Pokalbių klausyti ir prenumeruoti tiklalaidę galite: Spotify, Podbean, Apple podcasts ir kitose tinklalaidžių platformose.

    Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose:

    Instagram ir Facebook.

    Kalbėkime, mamos.

    Linkėjimai, Marija

    Nuotraukos autorė Dovaldė Butėnaitė.