Avsnitt
-
Mįslės, minklės ir galvosūkiai – sumanumą, kūrybiškumą ir žaismingumą skatinantys smulkieji tautosakos kūrinėliai, skirti toli gražu ne vien vaikams. Kokios mįslės buvo menamos mažiesiems, o kokios jau jiems nebegirdint? Apie žanro aktualumą, ypatumus, senas ir naujas žanro praktikas ir net mįslių minimo „vakarėlius“, prie kurių vis dar galima prisijungti, kalbamės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke dr. Aelita Kensminiene.
Ved. Martynas Vingrys ir Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė -
Folkloriniai sapnų pasakojimai liudija, kad tradicinėje kultūroje sapnas buvo suprantamas ne tik kaip asmeninis potyris, bet ir veikė kaip tam tikras bendruomeninio žinojimo būdas. Bet ar galėjo sapnai inicijuoti tam tikrus žmogaus veiksmus, lemti sprendimus? Apie tai, kodėl sapnų pasakojimai gali būti suprantami kaip kultūrinis, bendruomeninis, tradicinis reiškinys, kalbamės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja, hum. m. daktare Vita Ivanauskaite-Šeibutiene. Studijoje prie mikrofonų šiandien – Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė ir Asta Skujytė-Razmienė.
-
Saknas det avsnitt?
-
Iš baimės dūšia į užkulnį nulindo, Iš baimės nė liežuvis nekleba, Baimės akys didelės – tai tik kelios iš galybės žinomų lietuviškų patarlių. Išties, baimė – tai viena iš stipriausių emocinių būsenų, kurią žmogus gali patirti. Lietuvių tautosakoje netrūksta pasakojimų, atsiradusių siekiant specialiai pagąsdinti, pašiurpinti klausytojus – juk ir dabar daugeliui puikiai pažįstamas jausmas, kai išgirdus kraupinančią istoriją ar pažiūrėjus siaubo filmą pasidaro kiek baugu kambaryje išjungti šviesą ar nuleisti kojas nuo sofos.
Apie baimę liaudies psichologijos, medicinos ir tradicinio auklėjimo kontekste Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys kalbasi su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja dr. Vita Džekčioriūte-Medeišiene.
Aut. Asta Skujytė-Razmienė, Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė ir Martynas Vingrys -
Kiek iš mūsų keliaudami susimąstome, ką mums sako pro automobilio langą prabėgantis, minant dviračiu ar einant pėsčiomis kažkur regos lauko periferijoje neretai liekantis kraštovaizdis? Be abejonės, kai vykstame į lankytinas vietas, neretas jau būname pasidomėję jų istorija, tačiau jeigu technologijas išjungtumėme, o knygas padėtumėme į šoną – ar mokėtumėme skaityti… vietą? O kaip atskirti tas vietas, kurios senojoje kultūroje turėjo ypatingą žymą ir buvo laikomos šventomis? Apie tai kalbame su Klaipėdos universiteto profesoriumi, archeologu, tautosakos rinkėju ir tyrėju Vykintu Vaitkevičiumi. Laidos vedėjos: Asta Skujytė-Razmienė ir Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė. Garso režisierė – Eglė Jarmolavičiūtė.
Aut. Asta Skujytė-Razmienė, Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė ir Martynas Vingrys. -
Talka – tai kolektyvinis darbas, kuriame dažniausiai dalyvaudavo vyrai ir moterys, o taip pat mergos, bernai, pusberniai, pusmergės. O kai susirinkdavo štai tokia kompanija – buvo galima tikėtis ir išdaigų, ir erotizmų ir dar bala žino ko... Apie talkų fenomeną, patalkių vakarėlius, išdaigas, erotizmus ir jaunuolių bendravimo ypatumus kalbame su etnologu, dr. Žilvyčiu Šakniu. (S)
Laidos vedėjai: Martynas Vingrys ir Asta Skujytė-Razmienė. -
Nepadoriosios dainos arba talalinės – itin paplitusi ir svarbi tautosakos dalis, tačiau atvirai šnekėti šia tema vis dar privengiama. Ar nešvankybės dainuotos tik dėl juoko? O gal nepadoraus pobūdžio dainelėse galima ieškoti gilesnių mitologinių sąsajų ar net ritualo reliktų? Po šią klampią temą braidome su dainų tyrinėtoja dr. Brone Stundžiene. (S)
Ved. Martynas Vingrys ir Asta Skujytė-Razmienė -
Daina ilgą laiką veikė kaip tam tikras gyvenimo vyksmų žymuo, įritminimo ir ritualo būdas, bet drauge ir kaip visiškai natūrali, įprasta kasdienio gyvenimo dalis. O kaip yra šiandien? Kiek daina (nepaisant žanro ar kilmės) yra svarbi šiandieniniam žmogui ir kaip ji veikia? Šiandien apie dainą kaip kultūros išteklių kalbamės su etnomuzikologe, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Aušra Žičkiene.
Laidoje skamba šie muzikiniai įrašai:
R. Paulauskas ir A. Kesada ,,Pabudome ir kelkimės”;
S. Povilaitis ir A. Stasiulevičiūtė ,,Giminės” (m. T. Leiburas, ž. J. Strielkūnas);
Pat Boone „Beyond The Sunset“;
Mielagėnų kaimas ,,Anapus saulės”;
Šventinis Bankuchenas „Norgė norgė norgė“.
Ved. Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė ir Asta Skujytė-Razmienė -
Vardijimai, nukalbėjimai, ažužadėjimai – tai tik keli pavyzdžiai, kaip įvairiuose Lietuvos regionuose tebevadinama tai, ką tautosakos tyrinėtojai įvardija kaip užkalbėjimus – magines žodines formules. Apjungiantys liaudišką magijos ir medicinos tradiciją, užkalbėjimai buvo pasitelkiami pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose. Tačiau ar išties įmanoma vien žodžiu pagydyti įvairias ligas, įžiebti kito širdyje jausmus ar nuginti besikaupiančius lietaus debesis? Apie tai - pokalbis su Jono Basanavičiaus premijos laureate, tautosakininke dr. Daiva Vaitkevičiene.
Ved. Martynas Vingrys ir Asta Skujytė-Razmienė -
Folkloristai tautosakos tekstuose neretai ieško visuomenės pokyčių ir įvykių aidų, galinčių praplėsti, papildyti ar paliudyti istorinių šaltinių medžiagą. Tačiau ne visada tai sekasi: XIX a. pab. - XX a. pirmojoje pusėje užfiksuoti tautosakos tekstai praktiškai neliudija buvus lytiškai plintančių (tuo metu vadintų venerinėmis) ligų tuometinėje visuomenėje, nors statistiniai duomenys, gydytojų reiškiamas rūpestis tarpukario spaudoje rodo buvus kone epideminį šių ligų lygmenį. Šioje laidoje pabandysime pasiaiškinti, kodėl liaudies medicinos tekstuose šio tipo ligos liko nutylėtomis, kas vyko tarpukario Lietuvos kaimuose ir miestuose, ir ką tai byloja apie tuometinę visuomenę.
Ved. Martynas Vingrys, Asta Skujytė-Razmienė ir Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė -
Nepadorūs pasakojimai ilgą laiką nesulaukė mokslininkų dėmesio, o dėl vyravusių dorovinių ir moralinių idėjų seksualinio turinio medžiaga buvo paliekama nuošalyje. Folkloro kūriniai, kuriuose yra vulgarių detalių ar pikantiškų siužetų, Europoje nebuvo spausdinami, o moksliniuose kataloguose tik užsimenama apie tokių tekstų egzistavimą, nepateikiant nuorodų ar išsamesnių aprašymų. Metas išbristi iš savicenzūros raisto ir pasiaiškinti, kaip lietuviai suvokė ir aiškino lytiškumą. Apie tai svarsto etnologai Martynas Vingrys, Asta Skujytė-Razmienė ir Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė. (S)
-
Besitelkiantys sutartinių giedojimo ratai, pasidainavimų susibūrimai, baltiškosios kultūros įkvėpti muzikos festivaliai šiandien jokia naujiena. Tačiau kas už to slypi? Kaip tradicinė lietuviškoji kultūra veikia šiandien ir kodėl ji svarbi šiuolaikiniam žmogui? Apie tai, ką komunikuoja šiuolaikinės muzikos kūrėjai, įkvėpimo ieškantys liaudies dainose, kaip XXI a. lietuviui patirti, prisijaukinti tradicinę lietuvišką kultūrą ir ar verta į „Euroviziją“ siųsti dainas su liaudiškais motyvais kalbasi Asta Skujytė-Razmienė, Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė ir Martynas Vingrys.
Aut. Asta Skujytė-Razmienė, Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė ir Martynas Vingrys. -
Kada ir kodėl prasidėjo nuoseklus tautosakos rinkimas? Kaip intensyviai jis vyko ir su kokiais iššūkiais susidūrė? Kuo tautosakos rinkėjų darbas panašus į nuotykių ieškotojų? Ar yra, ko užrašinėti neverta? Galiausiai, ar kada nors išnyks jau antrą šimtmetį gyvuojanti nuostata, kad visas folkloras jau užrašytas ir nebėra ką rinkti?
Apie tautosakos rinkimo ištakas, iniciatorius ir organizatorius, folkloro rinkėjų nuotykius ir kuriozus kalbasi laidos kūrėjai etnologai Asta Skujytė-Razmienė, Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė ir Martynas Vingrys.
