Avsnitt
-
Kaip rodo statistika, Lietuvoje daugiau nei pusė išsiskyrusių porų turėjo nepilnamečių vaikų, iš kurių didžioji dalis liko gyventi su motinomis, tačiau, kaip parodė dr. Rūtos Latinytės atliktas tyrimas, pastarosios susiduria su daugybe stereotipų, apsunkinančių tiek jų, tiek jų atžalų gyvenimus. Į šią opią problemą laidoje pažvelgsime per mitologijos prizmę ir panagrinėsime laimės vaizdinį, kuris galbūt galėtų tapti atspirties tašku, keičiant nusistovėjusį požiūrį į vienišas motinas.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys -
1926 metų rugsėjį „Draugija kovai su tuberkulioze“ publikavo pirmąjį laikraščio „Kova su džiova“ numerį. Laidoje pasigilinsime, kodėl prireikė tokio leidinio, kas jame buvo rašoma ir ar liaudis paisė gydytojų nuomonės bei patarimų tuberkuliozės klausimais.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys -
Saknas det avsnitt?
-
Šįkart „Bala žino“ kalbėsime apie du brolius Basanavičius – Joną ir Vincą – ir jų bendrą indėlį į lietuvių folkloristiką. Minėdami Jono 175-ąsias ir Vinco 165-ąsias gimimo metines, pasigilinsime ne tik į tautos patriarcho, bet ir į jo jaunesniojo brolio veiklą, nes pastarojo nuveikti darbai ilgai liko Jono nuopelnų šešėlyje. Kaip atsirado garsieji J. Basanavičiaus tautosakos rinkiniai? Kaip vyko brolių bendravimas ir bendradarbiavimas, kokie prašymai, nurodymai ir rūpesčiai atsiskleidžia jų laiškuose vienas kitam? Ir, svarbiausia, ar lietuvių folkloristikos istorijoje nebūsime pražiūrėję savosios brolių Grimų versijos?
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys -
XV a. į Europą Kristupas Kolumbas pargabeno ne tik bulves, pomidorus, kukurūzus, bet ir tabaką. Pastarasis augalas netruko ne tik išplisti, bet ir būti pakrikštytas „velnio žole“, o jo vartojimas galėjo užtraukti įvairias bausmes skirtingose religinėse bendruomenėse. Paskutinėje antrojo sezono laidoje gilinamės į lietuvių išmonę aiškinant tabako atsiradimą, paplitimą ir pripratimą.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys -
Bala žino. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys
-
Kaip sako lietuvių patarlė, „Verčiau jaunai martauti negu senai mergauti“ - taip nuo pat vaikystės mergaitėms tradicinėje bendruomenėje buvo diegiama, kad jų gyvenimo tikslas - ištekėti ir susilaukti vaikų. Tačiau kaip ir dabar, taip ir seniau, vaikas (ar vaikai) galėdavo rastis ir iki vestuvių, o susilaukti vaikų tiek, kiek Dievas duos, taip pat ne visada būdavo pageidaujama, ypač turint omenyje, su kokia rizika susidurdavo gimdyvės iki pat XX a. vidurio, tad būdavo imamasi tam tikrų priemonių, kaip to nėštumo išvengti. Šioje laidoje apie reprodukciją, moterų pasirinkimus, jų kūno autonomiją ir visuomenės lūkesčius kalbame su Lietuvos istorijos instituto vyresniąja mokslo darbuotoja, etnologe dr. Rasa Paukštyte-Šakniene.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys.Bala žino. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys -
Ar žinojote, kad senovės lietuviai per gyvenimą galėjo išgerti daugiau alaus nei vandens? Tačiau ar tikslu tą gėrimą vadinti alumi? Šioje „Bala žino“ laidoje kartu su mitologe Daiva Vaitkevičiene keliaujame į svaigiųjų gėrimų pasaulį – nuo midaus, medžiotojų ir klajoklių gėrimo, iki alaus, kurio gamyba susijusi su žemdirbyste ir sėsliuoju gyvenimo būdu. Gilinsimės į alaus gamybos procesus, žvalgysimės po istorinius šaltinius, aptarsime apeigines puotas bei svaigiųjų gėrimų reikšmę bendruomenėje anuomet. Ir, žinoma, klausysimės vaišių dainų.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys -
Bala žino. Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys
-
Būtų sunku rasti žmogų, kuris kalbėdamas nevartotų vieno kito sparnuotesnio pasakymo. Iš šeimos, draugų perimtos tradicinės patarlės, posakiai; iš filmų, laidų, dainų, vaizdo įrašų socialinėje medijoje atkeliavusios frazės ar net pačių sukurti situaciniai pasakymai tampa mūsų kalbinės tapatybės dalimi. Duok durniui kelią, kaip pasiklosi – taip išsimiegosi, žodis – ne žvirblis – tai tik keli pavyzdžiai iš senojo patarlių lobyno, karts nuo karto išnyrantys žiniasklaidoje, pasiskolinami reklamų, ar kaip reakcijos į įvairiausias situacijas pasigirstantys viešumoje. LRT KLASIKOS „Bala žino“ vėl gręžiasi į smulkiąją tautosaką ir apie lietuviškąsias patarles ir priežodžius, bendrai vadinamus paremijų terminu, kalbame su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja, paremiologe dr. Dalia Zaikauskiene.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys. -
Vos tik iš miško paklotės išlenda pirmosios voveraitės ir baravykai, tautiečiai lyg užkerėti meta visus darbus, pamiršta miestų asfaltą ir masiškai plūsta į miškus – grybauti. Tarsi grybai būtų ne tik maistas, bet ir dvasinė terapija, kolektyvinė meditacija ar net savotiška sporto šaka su slaptu konkurencijos prieskoniu. Tačiau štai paradoksas: išgirdę ką nors šnekant ne visai gudriai, sakom, „nusigrybavo“, arba mums nepatinkančiais argumentais svaičiojančiajam pasiūlom – „gal tu nebegrybauk“. O ir pavadinti ką nors grybu – toli gražu nėra komplimentas.
Šioje laidoje į grybus žvelgsime etnomikologo žvilgsniu. Kodėl grybai, taip aistringai garbinami miškuose ir pintinėse, mūsų šnekamojoje kalboje tampa menkinančiu žodžiu? Ką mūsų santykis su grybais pasako apie mūsų pačių kultūrą, tapatybę ir net nacionalinį charakterį?
Laidos viešnia – mitologė ir etnomikologė dr. Vita Džekčioriūtė.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys. -
Šioje „Bala žino“ laidoje kviečiame pasinerti į šiurpius pasakojimus apie įvairaus plauko antgamtines būtybes – nuo bildukų ir vaiduoklių iki šmėklų bei persekiojančių piktųjų dvasių. Remdamiesi Šiaurės Lietuvoje vykusių ekspedicijų metu surinktais liudijimais, aptarsime žmonių prisiminimus apie nepaaiškinamus reiškinius. Dėmesį skiriame Pagramančio vaiduoklio istorijai ir šviesios atminties pateikėjos Onos J. mistiniams pasakojimams. Bandysime išsiaiškinti, kodėl dvasios vis sugrįžta į gyvųjų pasaulį ir kokių priemonių imtis, norint jas sutramdyti.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys -
Daugeliui turbūt gerai žinomas posakis „Bijai vilko, neik į mišką“. Tačiau ką daryti, kai tasai vilkas ateina pas tave? Žinoma, kalbame ne apie paprastą vilką, o apie vilkolakį (vilktaką, vilkatą, vilktrasą…), pas kurį drąsos, anot lietuvių tautosakos, būdavę tikrai daugiau nei pas eilinį miško pilkį. Ši visoje Europoje gerai žinoma mitologinė būtybė yra sulaukusi įvairių tyrėjų dėmesio, o apie lietuviškąsias vilkolakių ypatybes ir iš istorinių šaltinių puslapių kyšančias jų uodegas šioje laidoje kalbamės su etnologu, doktorantu Ignu Šlajumi.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys
Nuotraukos autorė Kristė Elena Šlajė -
Vos tik prabylama apie burtus, daugeliui mūsų prieš akis iškyla stereotipinis senos, kumpanosės raganos portretas, vakarietiškoje sąmonėje įsitvirtinęs su 1939 m. „Ozo šalies burtininko“ ekranizacija. Tačiau kerėjimai, gebėjimas gydyti ar ateities spėjimas nebuvo tik raganų „profesinis laukas“. Raganiais, čiornaknyžnikais, kerėtojais, magais, žadėtojais, žyniais ir dar galybe kitų vardų vadinti vyrai yra ne mažiau svarbi lietuviškojo folkloro dalis, kurią tyrinėja šios laidos svečias, etnologas dr. Andrius Kaniava, ir kuriai skiriame šį laidos „Bala žino“ epizodą.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys. -
Kodėl prašome nesekti pasakų, kai kažkuo netikime, tačiau patys norime gyventi kaip pasakoje? Laidos „Bala žino“ autoriai kviečia pažvelgti į pasakas iš įvairių perspektyvų ir aptarti jų kilmę bei ryšį su realybe ir kitais tautosakos žanrais. Galų gale, ar pasakos tikrai skirtos vien vaikams, o gal jose slypi ir suaugusiesiems aktualios temos bei prasmės. Pokalbio viešnia – pasakų tyrėja dr. Jūratė Šlekonytė.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys. -
Vasarą į LRT Klasikos eterį sugrįžta tautosaką ir folklorą šiuolaikiniu žvilgsniu nagrinėjanti laida „Bala žino“. Meilės paieškos, vilkolakiai ir burtininkai, pasakos ir jų reikšmė, visuomenės santykiai – tai tik dalis temų, aptariamų kartu su laidos svečiais, mėginant išryškinti mažiau žinomus tradicinės kultūros aspektus bei siekiant jei ne sugriauti, tai bent jau paklibinti nusistovėjusius stereotipus mūsų visuomenėje. O pirmasis laidos epizodas skirtas… tarpukario tinderiui.
Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys. -
Mįslės, minklės ir galvosūkiai – sumanumą, kūrybiškumą ir žaismingumą skatinantys smulkieji tautosakos kūrinėliai, skirti toli gražu ne vien vaikams. Kokios mįslės buvo menamos mažiesiems, o kokios jau jiems nebegirdint? Apie žanro aktualumą, ypatumus, senas ir naujas žanro praktikas ir net mįslių minimo „vakarėlius“, prie kurių vis dar galima prisijungti, kalbamės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke dr. Aelita Kensminiene.
Ved. Martynas Vingrys ir Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė -
Folkloriniai sapnų pasakojimai liudija, kad tradicinėje kultūroje sapnas buvo suprantamas ne tik kaip asmeninis potyris, bet ir veikė kaip tam tikras bendruomeninio žinojimo būdas. Bet ar galėjo sapnai inicijuoti tam tikrus žmogaus veiksmus, lemti sprendimus? Apie tai, kodėl sapnų pasakojimai gali būti suprantami kaip kultūrinis, bendruomeninis, tradicinis reiškinys, kalbamės su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja, hum. m. daktare Vita Ivanauskaite-Šeibutiene. Studijoje prie mikrofonų šiandien – Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė ir Asta Skujytė-Razmienė.
-
Iš baimės dūšia į užkulnį nulindo, Iš baimės nė liežuvis nekleba, Baimės akys didelės – tai tik kelios iš galybės žinomų lietuviškų patarlių. Išties, baimė – tai viena iš stipriausių emocinių būsenų, kurią žmogus gali patirti. Lietuvių tautosakoje netrūksta pasakojimų, atsiradusių siekiant specialiai pagąsdinti, pašiurpinti klausytojus – juk ir dabar daugeliui puikiai pažįstamas jausmas, kai išgirdus kraupinančią istoriją ar pažiūrėjus siaubo filmą pasidaro kiek baugu kambaryje išjungti šviesą ar nuleisti kojas nuo sofos.
Apie baimę liaudies psichologijos, medicinos ir tradicinio auklėjimo kontekste Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys kalbasi su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja dr. Vita Džekčioriūte-Medeišiene.
Aut. Asta Skujytė-Razmienė, Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė ir Martynas Vingrys -
Kiek iš mūsų keliaudami susimąstome, ką mums sako pro automobilio langą prabėgantis, minant dviračiu ar einant pėsčiomis kažkur regos lauko periferijoje neretai liekantis kraštovaizdis? Be abejonės, kai vykstame į lankytinas vietas, neretas jau būname pasidomėję jų istorija, tačiau jeigu technologijas išjungtumėme, o knygas padėtumėme į šoną – ar mokėtumėme skaityti… vietą? O kaip atskirti tas vietas, kurios senojoje kultūroje turėjo ypatingą žymą ir buvo laikomos šventomis? Apie tai kalbame su Klaipėdos universiteto profesoriumi, archeologu, tautosakos rinkėju ir tyrėju Vykintu Vaitkevičiumi. Laidos vedėjos: Asta Skujytė-Razmienė ir Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė. Garso režisierė – Eglė Jarmolavičiūtė.
Aut. Asta Skujytė-Razmienė, Eglė Gelažiūtė-Pranevičienė ir Martynas Vingrys. -
Talka – tai kolektyvinis darbas, kuriame dažniausiai dalyvaudavo vyrai ir moterys, o taip pat mergos, bernai, pusberniai, pusmergės. O kai susirinkdavo štai tokia kompanija – buvo galima tikėtis ir išdaigų, ir erotizmų ir dar bala žino ko... Apie talkų fenomeną, patalkių vakarėlius, išdaigas, erotizmus ir jaunuolių bendravimo ypatumus kalbame su etnologu, dr. Žilvyčiu Šakniu. (S)
Laidos vedėjai: Martynas Vingrys ir Asta Skujytė-Razmienė. - Visa fler
