Avsnitt
-
„Keturios baimės dienos“ – tai šešių dalių dokumentinis audioserialas apie pabėgimą iš komunistinės Rytų Vokietijos. Nauji epizodai publikuojami sekmadieniais.
*
1 dalis. 1973 m. liepos 1 d.
1973-iųjų vasara. Berbel susiruošia bėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos. Jos planas skamba tobulai: sutartoje vietoje Rytų Berlyno pakraštyje „Volkswagen“ autobusiuke laukia amerikiečių kariai. Jie paslėps ją tuščioje ginkluotės dėžėje ir perveš per Rytų ir Vakarų Berlyną skiriančios sienos perėjimo punktą „Checkpoint Charlie“.
Bet įvykiai pasisuka netikėta linkme ir Berbel tenka keturias dienas bėgti nuo slaptosios policijos – Stasi. Ji dar nežino, kad tai bus sunkiausias išbandymas jos gyvenime.
Ar jai pavyks likti nepastebėtai ir vėl bandyti pabėgti?
*
2019 m. dokumentinį serialą „Keturios baimės dienos“ (vok. „4 Tage Angst“) prodiusavo Vokietijos Bavarijos radijas („Bayerischer Rundfunk“).
Autorius – Till Ottlitz, režisierė – Alexandra Distler, garso inžinierius – Fabian Zweck, redaktorius – Klaus Uhrig, redaktoriaus padėjėja – Laura Freisberg.
2024 m. lietuviškai adaptuoti serialą LRT RADIJUI licenciją suteikė „BRmedia Service“.
Iš vokiečių kalbos vertė Lina Čerkauskienė, redagavo Miglė Bagdonė.
Vertimą įgarsino: Inga Burneikaitė, Rimantas Bagdzevičius, Ignas Ciplijauskas, Adomas Šimkus ir Odeta Vasiliauskaitė.
Lietuviškai adaptavo Rūta Dambravaitė, Sonata Jadevičienė, Vaida Pilibaitytė ir Inga Tamulevičienė.
Adaptacijos redaktorė – Vaida Pilibaitytė. -
Po Pirmojo pasaulinio karo dėl intensyvios medžioklės buvo telikę vos keliolika stumbrų. Paskutinis laisvėje gyvenęs stumbras buvo sumedžiotas Kaukaze 1927 m. Lietuvos giriose šis gyvūnas išnyko dar XVIII a. Bet iš zoologijos soduose likusių stumbrų jų populiacija buvo pamažu atkurta.
Stumbrai į Lietuvą sugrįžo 1969 m., kai į naujai įsteigtą Pašilių stumbryną Panevėžio rajone šių žvėrių pora buvo atvežta iš Rusijos. Ilgainiui jie ėmė plisti visoje šalyje, bet didžioji dalis apsistojo Vidurio Lietuvoje - tarp Panevėžio ir Kėdainių.
Augantis stumbrų skaičius ėmė kelti savų iššūkių - jie pridaro nuostolių ūkininkams, o tankiai gyvenančiose bandose plinta ligos. Todėl jau dešimtmetį problemą spręsti bandoma skaidant bandas ir dalį gyvūnų perkeliant į kitas Lietuvos vietas. Ieškant ilgalaikių sprendimų, prieš dvejus metus Varėnos rajone įrengtas naujas stumbrynas, kur tikimasi suformuoti naujas bandas, kurios laisvai gyventų Dzūkijos miškuose.
Kaip atsidūrėme padėtyje, kai sugrąžinę stumbrą į laisvę turime spręsti naujas problemas?
Autorius Rytis Skamarakas
Redaktorė Vaida Pilibaitytė
Nuotrauka Mariaus Čepulio -
Saknas det avsnitt?
-
2016-aisiais gimnazistas iš Visagino dalyvauja radijo laidoje. Paklaustas apie ateities planus, jis svarsto apie gyvenimą Vokietijoje ir pelningą profesiją. Jo vardas Maksas ir netrukus jo gyvenimas pasikeis: jis atsidurs ten, kur galės būti, kuo nori, sakyti tai, ką iš tiesų galvoja.
Radijo laidoje taip pat dalyvauja Irina. Ji į klausimą apie svajones atsako, jog labiausiai norinti, kad Visagino miestas atgytų. Būtent Irina pakvies Maksą į vietą, kuri suformuos juos kaip asmenybes. Tai – neformali jaunimo erdvė „Točka“ (lietuviškai „Taškas“).
2022 metais prasidėjusi Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą privers du draugus dar kartą apsvarstyti savo tapatybę, vertybes ir pasirinkimus.
Trumpesnė pasakojimo versija buvo sukurta mokymų ir mentorystės programos „LRT RADIJO AKADEMIJA 2024“ metu.
Autorė – Irina Jarec
Redaktorė – Inga Janiulytė-Temporin
Teksto įrašymas – Sonata Jadevičienė
Už leidimą naudoti garsus autorė dėkoja Ruslanui Nugumanovui ir Ignui iš Ignalinos
Rimanto Bikulčiaus nuotrauka -
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Skandinavijos šalys ėmėsi remti šalį. Parama buvo siunčiama įvairiomis formomis, viena jų – žemės ūkio technika.
Pirmieji ūkininkai Kretingos rajone, Asta ir Statys Šmaižiai, iš Švedijos gavo dvivagį plūgą. Už gautą darbo įrankį jie išsiuntė padėkos laiškus. Šitaip prasidėjo draugystė, trunkanti iki šiol.
Ką tik iš komunizmo išsivadavusių šalių gyventojams daug ko trūko - nebuvo didelio maisto ir drabužių pasirinkimo. Todėl nuvažiavus į Skandinaviją buvo justi didelis kontrastas. Šalių vyriausybės skatino padėti mažiau pasiturinčioms šalims, o žmonės savo iniciatyva organizuodavo įvairius siuntinius į Lietuvą: atsiųsdavo drabužių, baldų, negendančių maisto produktų.
Ši istorija apie tai, kaip siuntiniai iš Švedijos tapo didesnės istorijos pradžia, kaip tai palengvino gyvenimą ir prisidėjo prie to, kaip pasakojimo herojai gyvena ir mato pasaulį dabar.
Autorė – Teresė Bernatonytė
Redaktorė – Vita Ličytė
Nuotrauka: asmeninis Astos ir Stasio Šmaižių archyvas -
Šepetos pelkė svarbi tuo, kad yra viena iš trijų dar iki Antrojo pasaulinio karo ištyrinėtų ir aprašytų pelkių. Mokslininkai skubėjo tai padaryti, nes buvo numatyta ją nusausinti ir paversti durpių telkiniu.
Nors gamtininkai kvietė išsaugoti pelkę su retu augalu beržų keružiu, jų balsai nebuvo girdimi.
Šiandien tai durpynas, kuriame durpių ištekliai eina į pabaigą. Jį valdanti įmonė yra pradėjusi vandens lygio atstatymo darbus. Nors valstybei yra įsipareigojusi tik patvenkti ir sudaryti sąlygas pelkinio režimo atsistatymui, įmonė taip pat planuoja atkurti pelkinę augaliją: kiminus, saulašares, beržus keružius ir visą augalijos kilimą. Nors tai turi savų rizikų.
Autorė Inga Janiulytė-Temporin -
Vasarį žurnalistė Ieva Balsiūnaitė parengė radijo dokumentiką apie du jaunus Ukrainos karius, kurių kova dėl savo šalies prasidėjo, kai jie prisijungė prie Euromaidano protestų. Vienam jų, Kostiai, tuomet buvo tik 13-a.
Liepos pabaigoje Ievą pasiekė žinia, kad Kostia žuvo. Jam buvo 23-eji.
Kostia paliko atsisveikinimo laišką, kuriame detaliai aprašė, kaip turėtų atrodyti jo laidotuvės ir gedėjimas. Jis norėjo, kad jo laidotuvėse nebūtų juodų drabužių, ašarų ir įprastų tradicijų. Vietoje to – blizgučiai ant draugų skruostų, ukrainietiškos dainos ir juokas, prisimenant Kostios gyvenimą.
„Iš manęs nebus jokių citatų ar pamokymų, nes aš esu niekas“ - rašė Kostia. „Bet būtų šaunu, jei įsitrauktumėte į Ukrainos atkūrimą, rengtumėte kultūrinius renginius, susiburtumėte, keliautumėte, išbandytumėte kažką naujo ir priimtumėte iššūkius.“
Kostios pelenai, jo mamos pageidavimu, išbarstyti skirtingose pasaulio vietose. Dalelė jų atkeliavo ir į Lietuvą. Ieva organizuoja pelenų kelionę į Lietuvą, renka Kostios artimųjų ir draugų prisiminimus apie jį ir nutaria parengti platesnį pasakojimą.
Autorė Ieva Balsiūnaitė
Redaktorė Inga Janiulytė-Temporin
Beno Gerdžiūno nuotrauka -
Šios vasaros kelionėje į ilgai lauktą Taylor Swift koncertą Vienoje daug galvojau ne tik apie savo, bet apie mūsų visų santykį su kūnu apskritai.
Stovėdamas „svifčių“ minioje bandžiau įsivaizduoti, ką jie mato, kai žiūri veidrodį. Iš pirmo žvilgsnio – tai pasaulinės žvaigždės gerbėjai, pasipuošę jos atributika ir savadarbėmis apyrankėmis. Bet kiek iš jų nerimauja dėl to, kaip atrodo? Gal kai kurie iš jų patiria patyčias?
Priimti savo kūną, kai santykis su juo nuo mažens nėra sveikas, nelengva. Atsilaikyti prieš tobulo kūno vaizdinį, kurį mums bruka aplinka, žiniasklaida ar socialiniai tinklai, gali užtrukti ilgai.
Ne vienas savo kūną jaukinasi, mokosi jį gerbti ir mylėti ilgai, bet ne visi tai pripažįsta arba išdrįsta apie tai kalbėti taip atvirai, kaip šio pasakojimo herojės Laura, Monika, Erika ir Ingrida.
Autorius – Rytis Skamarakas
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė -
„Visur gerai, bet namuose geriausia“, – sako visokių darbų išbandęs kelto „Vilkynė“ kapitonas Paulius Chadaravičius. Jo pažintis su darbu kelte prasidėjo dar paauglystėje. Dirbti kartu jį pasiimdavo jo tėvas Romanas Chadaravičius, kuris savo rankomis pastatė keltą. Vienintelis keltas per Nemumą 2000-aisiais išplaukė į pirmą reisą iš Vilkijos į Pavilkijį.
-
Lietuvos etnografijos muziejų sovietmečiu buvo leista kurti su sąlyga, jei jis atskleis, kaip vargingai anksčiau gyveno Lietuvos žmonės. Tuo metu šalia esančiame Rumšiškių miestelyje pradėti statyti blokiniai daugiabučiai turėjo simbolizuoti sovietinę pažangą. Tačiau muziejaus darbuotojai, atėję į darbą, ten jausdavosi visai kitaip:
"Kai pareidavai iš muziejaus čia į Rumšiškes, tai nebuvo tos dvasios, kuri muziejuj. Tokia gera aura tarp tų senų pastatų, kad vaikštai ir paskui grįžti kaip į kitą pasaulį iš to gerojo pasaulio", - dalinasi ilgametė muziejaus darbuotoja Gražina Žumbakienė.
Šiais metais Lietuvos Etnografijos muziejus mini penkiasdešimt metų nuo pirmosios ekspozicijos atidarymo. Muziejaus darbuotojai keliavo po Lietuvą rinkdami eksponatus, perkėlinėdami senus namus į muziejaus teritoriją, užrašinėdami liaudies papročius ir tradicijas. Kai kurie čia užaugo, kiti praleido savo jaunystę. Vieni sutiko įžymių asmenybių, kiti net melžė karves muziejaus teritorijoje.
Kiekvieno darbuotojo patirtis vis kitokia. Dokumentikoje - keletas jų pasakojimų, atskleidžiančių muziejaus gyvenimą iš arčiau.
Autorė - Teresė Bernatonytė, redaktorė - Rūta Dambravaitė. -
Iš ko vaikas augdamas supranta, kad keičiasi santvarka? Kokią įtaką gali padaryti pirmas sutiktas svetimšalis? Kaip supratimą apie tiesos svarbą virsmo kartai formavo Atgimimo laikotarpio žurnalistai?
Minint Baltijos kelio sukaktį, artėjant Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui, žurnalistė Vaida Pilibaitytė pasakoja savo asmeninę istoriją apie laisvę.
Dokumentika pirmą kartą transliuota 2019-08-25. -
Darbas – tai veikla, kurios ragavo arba dar ragaus praktiškai visi pasaulio žmonės. Johanas Volfgangas fon Gėtė yra sakęs, kad didelį džiaugsmą galima iškovoti tik dideliu darbu. Ir aš su vokiečių filosofu ginčytis nežadu. Tik norėčiau ir jus pakviesti filosofiniam apmąstymui apie darbą ir džiaugsmą, kurį jis atneša šiame produktyvumo ir perdegimo amžiuje. O ką manote apie tai, kad taip, kaip dauguma mūsų dirba šiandien, nėra iškalta akmenyje ir gali keistis? Istorija rodo, kad taip jau yra nutikę.
Nuo pat industrinės revoliucijos pradžios, pamažu vis labiau automatizuojant darbą, žmonių darbo valandos krito. Pasak specialistų, ši tendencija sustojo prieš pusę amžiaus ir nustojo būti kvestionuojama.
Šiuo metu Vokietijoje vyksta plataus masto bandymas – pusšimtis įvairių sričių organizacijų pusę metų bando dirbti ne įprastas penkias darbo dienas per savaitę, o keturias. Už tai jie gauna įprastą nesumažėjusį atlygį, o per dieną turi dirbti įprastą valandų skaičių. Specialistai sako, kad turėdami trijų dienų savaitgalį žmonės gali daugiau pailsėti, atgauti jėgas ir grįžti į darbą produktyvesni.
Autorė Rūta Dambravaitė -
Šiemet vienuoliktą klasę baigusi Austėja balandžius laiko savotišku vieno Vilniaus mikrorajono atributu. „Mieli gyvūnėliai, nors jokios naudos neneša — tiesiog turi būti kažkas faina vien dėl to, kad yra“, — apie juos sako Austėja. Ši jos daryta nuotrauka eksponuojama Vilniaus muziejaus parodoje „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“.
Kodėl „Krasnucha“ vietiniams skamba nekaip, ko iš balkono šypsosi Birutė ir kaip Giedrius patiria miestą jo nematydamas?
Kviečiu į pažintį su šiuo rajonu, kurį ir aš, šios dokumentikos autorė Inga, bandau prisijaukinti.
Autorė Inga Janiulytė-Temporin
Austėjos Emilijos Jakučionytės nuotrauka -
Švietimo ir mokslo ministerija vykdo švietimo įstaigų tinklų pertvarką. Pagal šiuos pertvarkos reglamentus, mokykloje turi mokytis bent šešiasdešimt vaikų, jungtinės klasės galimos tik pradinės, tačiau vaikų turi būti bent aštuoni.
Salako miestelyje nuo Nepriklausybės pradžios mažėja gyventojų, o tai reiškia ir mokinių. Dar nuo XVIII amžiaus veikusi mokykla, šiais metais užvėrė duris. Nesusirinko pakankamai moksleivių net pradinėms klasėms, o žvelgiant į ateitį daugiau vaikų nenusimato.
Nuo šio rugsėjo septynmečiai turės sėstis į autobusą, vežantį juos į už beveik trisdešimties kilometrų esančią mokyklą Zarasuose. Ir taip kas rytą.
Mokyklos uždarymas paveikia visą bendruomenę. Kai miestely yra vaikų, tuomet daugiau gyvybės, daugiau klegėjimo. Vaikams išvažiavus, kai kurie mokytojai turi išeiti į priešankstinę pensiją, kiti - važinėti į didesnius miestus. O mokantis kitur, silpnėja ir tarpusavio saitai.
Su šia realybe Salako gyventojai susitaikė. Tačiau juos stipriai paveikė biurokratija ir neatsižvelgimas į regiono žmogų.
Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė - Inga Janiulytė-Temporin
Artūro Morozovo nuotrauka -
Liepos 4-osios popietė Vilniaus Vingio parke. Lynoja. Estradoje repetuoja moksleivių ir studentų chorai. Šalimais palapinėje choristė pasikelia žalius dainų šventės marškinėlius, kad amerikiečių mokslininkė galėtų jai ant krūtinės priklijuoti širdies ritmo matuoklį.
Tokias pat dvi nedideles laidu sujungtas baltas plokšteles po rūbais į estradą tuoj nusineš dar per 30 choristų. Šiandien ir rytoj per repeticijas, o galiausiai – per baigiamąjį Dainų dienos koncertą įvairių šalių mokslininkų grupė stebės, kaip keičiasi šventės dalyvių širdies ritmas, kai jie dainuoja „Kur giria žaliuoja“.
Tai neįprastas, bet tik vienas iš daugelio bandymų paaiškinti magiją dainos, pagal kurią pavadinta šimtmetį mininti dainų šventė. Kodėl dainuojant „Kur giria žaliuoja“ kūnas nueina šiurpais, o klausantis ima tekėti ašaros?
Nors ši daina yra senesnė už pačią šventę, neatsakytų klausimų apie ją yra ir daugiau. Kodėl tarpukariu „Kur giria žaliuoja“ dainavo tik dviejose Mažosios Lietuvos dainų šventėse? Kodėl sovietmečiu į Lietuvos dainų šventės programą ji įtraukta taip vėlai? Kodėl berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ ją dainuoja kitaip nei visi?
Dainų šventės šimtmečio išvakarėse atsakymų į šiuos klausimus ieško Vaida Pilibaitytė.
Redaktorė Vita Ličytė -
„Eurovizijos“ dainų konkursas kasmet prie ekranų prikausto milijonus žmonių. Šiemet net aštuonių šalių atlikėjai Malmėje buvo atsiskleidę LGBT bendruomenės nariai. Tarp jų – pirmasis atvirai apie tai kalbantis Lietuvos atstovas Silvester Belt ir Malmėje triumfavusi Šveicarijos žvaigždė – vienai lyčiai savęs nepriskirianti asmenybė Nemo.
Lietuvoje „Eurovizija“ – labai populiari. Bet mažai kas žino, kad per ilgus gyvavimo dešimtmečius ji ne tik suvienijo įvairių šalių muzikos gerbėjus, bet ir tapo LGBT užuovėja. Taip pat ir mūsų šalies queer bendruomenei, vis dar siekiančiai lygių teisių.
Baigiantis birželiui – LGBT pasididžiavimo mėnesiui – du žmonės pasakoja, kaip šitas konkursas padėjo rasti bendraminčių ir priimti save.
Autorius – Rytis Skamarakas
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė
Dokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisieriaus Rolando Masiulio filmo „Silvester Belt – kelias iki „Eurovizijos“ bei žurnalisto Ramūno Zilnio interviu su atlikėju. -
Kviečiame prisiminti 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventės proga sukurtą dokumentinį pasakojimą apie du ištikimus jos gerbėjus.
Vienas jų – pasvalietis Petras Simonaitis nepraleido nė vienos dainų šventės nuo 1946-ųjų, o Skaidrė Rimkevičienė daugiau kaip trisdešimt metų ją stebi prie televizoriaus ekrano Gargžduose.
Autorė Vaida Pilibaitytė -
Kad jos vyras žuvo kovodamas prie Bachmuto, Nina girdėjo mažiausiai penkis kartus. Tačiau kol niekas nerado jo kūno ir negali to patvirtinti, Nina tiki, kad jos vyras Vasilijus gyvas ir yra Rusijos nelaisvėje.
Ukrainos skaičiavimais, beveik 37 tūkstančiai yra dingę be žinios, tarp jų kariai, civiliai, įskaitant vaikus. Tikrieji skaičiai, tikėtina, yra daug didesni – vykstant karui ir Rusijai okupavus dalį teritorijos, paprasčiausiai neįmanoma surinkti patikimos informacijos.
Nina, Viktorija ir Larysa jau ilgiau nei metus nežino, kas nutiko jų artimiesiems. Kai institucijos nepajėgia išsiaiškinti, kas nutiko kiekvienam dingusiam, jos imasi savo vyrų ir brolio ieškoti pačios. Nežinomybė verčia tą daryti ir pas tuos, su kuo kariauja. – jos vyras Vasilijus gyvas.
Autorės Sigita Vegytė ir Rūta Dambravaitė -
92-iejų psichologijos profesorius ponas Wangas gimė rytinėje Kinijos dalyje, būdamas moksleiviu pabėgo nuo pilietinio karo į Taivaną, ir iki šiol ilgisi prarastos gimtinės. 24-erių aktyvistė Aurora laiko save taivaniete, organizuoja palaikymo Ukrainai mitingus ir kovoja už savo namų saugumą.
Kodėl Taivanas, ta maža sala su lelijomis ir smilkalaiis kvepiančiomis šventyklomis, spalvinga sostine Taipėjumi, tapo tokia svarbi pasauliui? Ką galvoja paprasti salos gyventojai, tiesiog bandantys gyventi įprastus gyvenimus visoje šioje geopolitinėje įtampoje? Šis pasakojimas - bandymas tai suprasti.
Autorė Ieva Balsiūnaitė -
Nėra žinoma, kiek tiksliai žmonių šiuo metu gyvena dešimtmečio karo nustekentoje Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje. Tačiau atsidūrusiems joje laisvoji Ukraina sunkiai pasiekiama.
Vienintelė galimybė – nedidelis vieškelis, vedantis per fronto linijoje esantį sienos kirtimo punktą Sumų srityje. Oficialiai šio punkto nepripažįsta nei Ukraina, nei Rusija. Tačiau jame abi šalys keičiasi belaisviais ir žuvusiųjų kūnais. Ir kiekvieną dieną dešimtys, o kartais ir šimtai ukrainiečių juo keliauja link laisvės, o neretai ir nežinomybės.
Pasakojimas iš Ukrainos apie Sumų pasienio punktą ir čia sutiktus žmones, kurie pralaukę dvejus ar dešimtį metų ryžtasi bėgti iš okupacijos. Jie vieninteliai gali papasakoti ir kaip Rusija perdaro okupuotas Ukrainos teritorijas.
Autoriai Augustinas Šulija ir Sigita Vegytė -
Daug metų bandžiau išgelbėti mamą nuo jos pačios gyvenimo, kurio didelė dalis prabėgo rūpinantis beglobiais gyvūnais. Man atrodė, kad jeigu uždirbsiu daugiau pinigų, suremontuosiu butą, mama taps laimingesnė. Bet laikui bėgant supratau, kad tai tebuvo mano pačios noras. Ne jos.
Kurdama pasakojimą profesinėms žurnalistikos studijoms, įrašinėjau mamos istorijas apie gyvūnus, profesiją, vaikystę ir keliones. Taip pati tarsi iš šalies pažvelgiau į ją, jos gyvenimą ir pasirinkimus.
Nukreipdamas mikrofoną į žmogų, kad ir labai artimą, atsiduri atidesnio klausytojo vaidmenyje. Ir tai padeda išgirsti daugiau nei tada, kai kalbiesi visokių reikalų ir skubėjimo pilnoje kasdienybėje.
Autorė – Ieva Gumuliauskaitė.
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė - Visa fler
