Avsnitt
-
Jo vaikystė prabėgo aerodrome, kur dirbo jo tėtis. Vasaromis jis plaudavo lėktuvus ir svajojo tapti pilotu. Gyvenimas jį nunešė į Jungtinę Karalystę, kur jis profesionaliai kūrė dokumentinius filmus, dirbo BBC, tačiau visus tuos metus ilgėjosi Lietuvos ir aviacijos. Šiandien jis dirba pilotu ir vadovauja sraigtasparnių mokyklai.
Apie tai, kaip aviacija formuoja charakterį, kiek romantikos, o kiek juodo darbo yra tiems, kurie pasirenka gyvenimą aerodrome, ir kodėl pilotai bei instruktoriai viduje turi nematomą radarą – su sraigtasparnio pilotu Igoriu Drozdovu.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Nors gimė Tolimuosiuose Rytuose, jo tėvynė visada buvo Lietuva. Jis žino, kokia yra kario duona ir kaip nelengva po karinės misijos grįžti į realybę.
Apie balansavimą tarp karo ir taikos, cinizmo ir jautrumo su Lietuvos kariuomenės atsargos majoru, ginkluotės ir karybos ekspertu Dariumi Antanaičiu – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Saknas det avsnitt?
-
Yra žmonių, kurių balsas gali ne tik nuraminti, bet ir suteikti gyvybiškai svarbią pagalbą. Laidos herojė Greitosios medicinos pagalbos tarnybos dispečerė Dalia Mireckienė sako, kad jos darbe beveik visi skambučiai yra sklidini nerimo, baimės, skausmo. Nors Dalia ir yra išmokusi reaguoti ramiai, susitelkti į kiekvieno skambinančiojo problemą, tačiau neslepia, kad būna ir etatinių skambintojų, ir tinginčių eiti iki poliklinikos, bet būna ir tokių atvejų, kai situacija tokia rimta ir skaudi, kad padėjus ragelį tenka nubraukti ir ašarą.
Apie nesumeluotą realybę tų, kurie išklauso tūkstančius pagalbos šauksmų, apie žmonių (ne)dėkingumą ir žemėlapius, kurie veda ne tik per Lietuvą, bet ir per širdį – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Vaikystėje jo mikčiojimas susilaukdavo pašaipų, todėl pradėjęs užsiiminėti vokaline perkusija (bitboksinti), jam pačiam netikėtai susilaukė pripažinimo ir pagarbos. Šiandien Domas Dieliautas šio užsiėmimo moko autistiškus paauglius. Sako, kad jiems tai pavyksta iš pirmo karto.
Jaukus ir šiltas pokalbis su bitbokso čempionu Domu Dieliautu.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Jos veidą, balsą, manieras pažįsta ne tik socialinių tinklų, bet ir lietuviško kino mylėtojai. Ji drąsi, pašėlusi, neieško žodžio. Tačiau šįkar aktorė ir humoristė Monika Survilaitė atvira ir nuoširdi – gyvenimas nėra vien tik juokas ir pokštai, nes kartais yra tokių periodų, kai iš tiesų reikia drąsos ir jėgų.
Monika prisipažįsta, kad nors tampa labiau atpažįstama, tačiau jos viduje dabar vis daugiau ramybės. Apie lavinamą intuiciją, gerbėjų meilę ir pyktį – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Kartais buitis pasidaro tokia banali ir smulkmeniška: spaudžia batai, vaikai neklauso, reikia išplauti lėkštes. Ir toji buitis yra visuose namuose, tik vieni skundžiasi, o kiti šalia to daro didelius ir svarbius dalykus. Laidos herojė istorijos mokytoja ir gidė Erika Meškauskienė sako, kad mūsų istorija yra labai vyriška, tačiau tikras skrydis įvyksta tik tada, kai turim du sparnus, todėl ne mažiau reikia žvelgti ir į istorines moteris.
Erikai didžiausią įspūdį daro ne tik patys darbai, bet gebėjimas likti kukliu žmogumi, nesipuikuoti, laiminti net mirties akivaizdoje ir visada išlikti tiesoje.
Apie istoriją, kurią privalome žinoti, ir kaip tai keičia ne tik mūsų protus, bet ir širdis – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Šios laidos herojė kepa fantastiškus tortus, puikiai fotografuoja, rašo taip, kad žmonės skaito išsižioję, ir to visiškai pakaktų, kad mes pradėtume pokalbį.
Tačiau greta šių talentų, dar ji yra vaikų ligų gydytoja ir intensyvios terapijos rezidentė.
Ji pažįsta mirtį iš arti. Jos nebijo, tik kasdien kaunasi už mažuosius ligoniukus. Darbas vaikų intensyvios terapijos skyriuje ją išmokė reaguoti greitai ir be panikos. Ji sako, kad jos darbe yra nepaprastai daug logikos ir tai yra gražu.
Atviras ir jautrus pokalbis su vaikų gydytoja Elena Landsbergyte-Bukauskiene.
Ved. Viktorija Urbonaitė. -
Viskas gamtoje gimsta ir miršta, viskas turi pradžią ir pabaigą. Kartais gyvenimas plūsteli į mus nesuvaldomu suvokimu, kad ir mes visi mirsime. Visi gražūs, sėkmingi, besišypsantys iš ekranų ir viršelių, ir visi nusivylę, kažko netekę, nepasiekę. Mirtis neaplenks nė vieno.
Apie laikinumą, savo trapumo suvokimą ir gebėjimą atsisveikinti su išeinančiais – pokalbis su psichoterapeutu Dainiumi Jakučioniu.
Ved. Viktorija Urbonaitė. -
Prieš porą metų jo pavardė mirgėjo visoje žiniasklaidoje, nes jis kartu su kitais kolegomis buvo dramatiškai atleistas iš Maskvos patriarchato Ortodoksų Bažnyčios kunigo pareigų. Šiandien kunigas Gintaras Jurgis Sungaila priklauso Konstantinopolio patriarchatui ir gyvenimas vėl stojosi į savo vėžes.
Apie tai, kiek kainuoja drąsa, kuo išbandomas tikėjimas ir ką reiškia būti vedusiu kunigu, – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Kai 21-erių atėjo dirbti mokytoju, daugelis mokytojų ir vaikų galvojo, kad jis yra mokinys. Biologijos mokytojas Tedas Laurinaitis turėjo kantrybės ir užsidegimo įrodyti, kad mokytojavimas gali būti tikras rokenrolas. Šiandien jis su mokiniais augina įvairiausius augalus, kurių vienas kvepia „Coca Cola“, vedasi juos stebėti briedžių ir paukščių ir moko, kad pastabumą lavina ne tiktokas, o augalai.
Apie netipišką jauno mokytojo kasdienybę – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Ji yra pirmoji Lietuvoje ir lėktuvo, ir sraigtasparnio pilotė moteris. Dar ji – Valstybės sienos apsaugos tarnybos orlaivio vadė, sauganti Lietuvos sieną iš aukštai. Jos patirtys – lyg iš veiksmo filmų: vieną dieną ji gabena donoro organus, kitą – Ieško dingusių asmenų, dar kitą – siekia užkirsti kelią nusikaltimams. Sako, liūdna, kad vis dar prie ligoninių nėra tūpimo aikštelių sraigtasparniams, kurie leidžiasi su gyvybiškai svarbiomis misijomis.
Atviras pakalbis apie tai, ko turi bijoti pilotas, ką jaučia žmogus, valdantis lėktuvą, ir kuo žavi yra aviacija su pilote Aušrine Keršyte – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Vaikystėje jam stiprų įspūdį paliko Kernavės piliakalniai ir ten pat rasta pirmoji keramikos šukė. Kai visi žiūrėjo filmą „Narsioji širdis“, jis suprato, kad nori studijuoti archeologiją. Juokais sako, kad kasinėjančiu ir sensacijas atrandančiu lauko archeologu taip ir netapo, nes pasuko į baltiškų papuošalų juvelyriką. Šiandien jis įkvėpimo semiasi tyrinėdamas tūkstantemčius kapus.
Apie nepaprastą šiuolaikinio vikingo gyvenimą su juvelyru Evaldu Babensku – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Tikrai nedažna proga sutikti trečio kurso studentą, kuris svajoja išleisti šilų dzūkų tradicinės aprangos katalogą, pats dažo siūlus, audžia gobtines skaras, laisvalaikiu draugams mezga kojines arba verda obuolienę. Dvidešimtmetis Tomas Antropikas ne tik studijuoją istoriją, bet ir jau kuris laikas priklauso tautodailininkų sąjungai.
Pokalbis apie nepaprastą jauno žmogaus gyvenimą, kuriame persipina įvairiausios tarmės, Jono Kristupo Glaubico barokas, liturginė tekstilė ir senas promočiutės divonas – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Ji nebeverkia pamačiusi graudžią reklamą, kviečiančią aukoti, nes sako, kad tuo ir skiriasi mėgėjas nuo filantropo profesionalo. Lėšų pritraukino ekspertė Giedrė Šopaitė-Šilinskienė atvira: ji ne kartą šventė surinktą milijoną ir ne kartą pyko matydama, kai aukojimas tampa manipuliacija.
Tiesus ir sąžiningas pokalbis apie tai, kokios yra tikrosios aukojimo priežastys, kodėl tai svarbu suprasti ir aukotojams, ir lėšų pritraukėjams, ir kaip nežaisti vieni kitų jausmais – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Policininku jis tapti nesvajojo, tačiau šiandien juokiasi, kad jau pusę gyvenimo nešioja uniformą. Policijos departamento Viešosios tvarkos biuro viršininko pavaduotojas Mindaugas Akelaitis sako, kad policijos darbe romantikos pasitaiko, bet retai. Dažniau tai yra rutiniškas darbas, pareikalaujantis kantrybės, susitvardymo, gebėjimo išklausyti, spręsti problemas, o ne parodyti, koks esi stiprus ir galingas. Čia reikia daug psichologijos žinių, o karštakošius kolegas tenka disciplinuoti.
Apie tai, ką išgyvena 25 metus policijos uniformą dėvintis pareigūnas, – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Gydytojų gyvenime adrenalino ir tempo netrūksta. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro gydytoja Gabija Laubner-Sakalauskienė atvira – kartais būna dienų, kai ji net nespėja persirengti, nes reikia kuo skubiau gaivinti mirštantį pacientą. Dažnai būna, kad ji ne tik gelbsti gyvybes, bet ir yra vienas pirmųjų žmonių, atvirai ir tiesiai pažvelgianti į pacientų akis ir klausianti, kokį skausmą jie bando nuskandinti įvairiomis priemonėmis.
Šiltas, be galo atviras ir jautrus pokalbis – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Jį pažįsta bene visi Lietuvos vaikai, o neišvengiamai – ir jų tėveliai. Ir tikrai ne kiekvieną rašytoją jo skaitytojai sutinka kaip roko žvaigždę. Populiarumo nestokojantis Tomas Dirgėla šypsosi, kad toks neverkšlenančio, neskurstančio rašytojo įvaizdis dar visai neseniai buvo beveik skandalingas. Vis dėlto šis pokalbis bus ne apie populiarumą ir tūkstantinius tiražus, o apie širdį ir vidinę kelionę.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Jos senelis – garsus dailininkas Antanas Gudaitis. Tačiau ji sako, kad niekada nejautė jo pavardės naštos. Pavardė įpareigoja, bet neslegia – sako menotyrininkė ir kuratorė Algė Gudaitytė. Augusi išskirtinėje menininkų šeimoje, kurioje nebuvo lepinimo, bet mokoma kūrybinio mąstymo, šiandien Algė reflektuoja, ką jai davė tokia vaikystė ir kaip rengdama parodas ji iš naujo atranda save. Gilus, jautrus ir atviras lyg nervas menininkės balas – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Ji sako, kad pasakos anaiptol nėra tik smagus laiko praleidimas, klausantis apie drakonus, kovas, karalystes ir nykštukus. Psichologė Uldė Sirtautaitė atskleidžia labai intriguojančius pasakų klodus, kurie įgalina neužstrigti bejėgystėje, apsimestiniame nekaltume, bet atrasti savo vidinį Karalių ir Karalienę, įdarbinti savo drakonus ir nykštukus, nebijoti raganų.
Apie užburiančiai įspūdingą ir kasdienybei artimą pasakų pasaulį – laidoje.
Ved. Viktorija Urbonaitė -
Jos gyvenimo istorija yra panaši į posakį, kaip išvirti varlę. Įšokusi į verdantį vandenį varlė iššoktų akimirksniu, tačiau plaukiodama vėsiame vandenyje, kuris pamažu kaitinamas, net nepastebi, kaip ateina galas.
Darbui ji dedikavo visą save, todėl neatrodė keista, kad prieš savo vestuves pasiėmė vos dvi laisvas dienas, nes juk laukia klientai, darbai, pareigos. Kai nuo didžiulio streso patyrė persileidimą, suprato, kad kito varianto nebėra – ji privalo sustoti. Dabar ji sako, kad nuo sunkumų, nuo vidinio skausmo mes visi bėgame arba sąmoningai, arba nesąmoningai.
Apie drąsą prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir praktikuoti sąmoningumą – su Justina Ignatavičiene.
Ved. Viktorija Urbonaitė. - Visa fler
