Avsnitt
-
Dažnas iš mūsų gero ir kokybiško maisto ieškoti keliauja į turgų. Tačiau ar tikrai į turgų maistas atkeliauja tiesiai iš ūkių, ar ten jis kokybiškesnis ir šviežesnis nei prekybos centre? Šie klausimai dažnai kyla ir mums, tad šioje laidoje pokalbius su pavieniais gero maisto entuziastais nusprendėme pakeisti kelione į smulkių prekybininkų meką – knibždančias, dūzgiančias ir šurmuliuojančias miestų turgavietes.
Apie Lietuvos turgavietes sklando įvairių nuomonių: vieni piktinasi, kad maistas ten atkeliauja iš bazių, o prekybininkai meluoja apie produktų kilmę. Tačiau teko girdėti gražų atsiliepimų apie močiučių augintas salotas iš prižiūrėtų darželių bei uogautojus ir grybautojus, turgų aprūpinančius miško gėrybėmis. Aplankėme tris turgavietes, po vieną Vilniuje, Ukmergėje ir Vabalninko miestelyje. Nors į turgų keliavome skeptiškai nusiteikę, tačiau nelikome nusivylę. Prekeiviai ir lankytojai mums atskleidė, kaip atpažinti už prekystalio stovintį apgaviką. Išgirdome apie iššūkius, kurių kyla smulkiesiems augintojams, bei kokius prekybininkus reiktų įtraukti į raudonąją knygą. O svarbiausia, aptikome ir vieną kitą perliuką, dėl kurio į turgų norėsime sugrįžti.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
„Žemė neatleidžia išdavystės. Mes, žmonės, išdavėme žemę”, - sako Jonas Venslovas - vienas iš Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos steigėjų. Jonas - stambaus ūkio savininkas, dirbantis daugiau nei 1000 hektarų plote, kurį nuo 2014 m. prižiūri neariminės žemdirbystės principais. J. Venslovas ne tik yra neariminės žemdirbystės judėjimo pradininkas Lietuvoje, bet įkvėpė ne vieną grūdinių kultūrų augintoją susimąstyti apie aplinkai draugiškesnį ūkininkavimą.
„Sveiką maistą užauginti - nėra paprastas dalykas”, - sako ūkininkas. Su Jonu, keliaudami po jo laukus, kalbėjomės, kodėl užauginti sveiką maistą nėra paprasta. Aptarėme ūkininkavimo sunkumus. Susipažinome su neariminės žemdirbystės principais bei subtilybėmis. Ūkininkas pokalbyje dalijasi ne tik patirtimi, pamąstymais apie sveiką maistą, grūdų maistingumą bei darnų gyvenimą. Šią laidą iliustruoja pašnekovo prisiminimas apie klaidas, darytas žemdirbystės pradžioje, kai gąsdino mintys dėl nesibaigiančio lietaus ir„kabančių" paskolų.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
Saknas det avsnitt?
-
Ievą Šidlaitę drąsiai galima vadinti lėto maisto ambasadore. Ji prikėlė rauginto maisto kultūrą naujam gyvenimui ir išpopuliarino tarp Lietuvos jaunimo. Jos receptai, praturtinti laukiniais valgomais augalais, žavi išradingumu ir įkvepia eksperimentuoti.
Tačiau pastaruoju metu maisto tyrinėtoja buvo pasitraukusi iš socialinių tinklų, savo veikla mažai dalinosi viešumoje. Todėl smalsaujame, kuo šiuo metu domisi ir ką tyrinėja lėto maisto pionierė. Ievą lankome naujame jos gyvenimo etape - vienkiemyje, Dzūkijos miškų apsuptyje. Iš pašnekovės sužinojome apie netrukus pasirodysiančią jos naują knygą, kurioje ji aprašo lėtą gyvenimą vienkiemyje, klausantis gamtos, paklūstant jos ritmui ir taisyklėms. Aptarėme mitus, kuriais dabar apaugusi maisto kultūra, bei kodėl tradicinės įvairių šalių virtuvės yra raktas, ieškant palankiausios mitybos žmogui.
Ievą Šidlaitę drąsiai galima vadinti lėto maisto ambasadore. Ji prikėlė rauginto maisto kultūrą naujam gyvenimui ir išpopuliarino Lietuvos jaunimo tarpe. Jos receptai, praturtinti laukiniais valgomais augalais, žavi išradingumu ir įkvepia eksperimentuoti.
Tačiau, pastaruoju metu, maisto tyrinėtoja buvo pasitraukusi iš socialinių tinklų, savo veikla mažai dalinosi viešumoje. Todėl smalsaujame, kuo šiuo metu domisi ir ką tyrinėja lėto maisto pionierė. Ievą lankome naujame jos gyvenimo etape - vienkiemyje, Dzūkijos miškų apsuptyje. Iš pašnekovės sužinojome apie netrukus pasirodysiančią jos naują knygą, kurioje ji aprašo lėtą gyvenimą vienkiemyje, klausantis gamtos, paklūstant jos ritmui ir taisyklėms. Aptarėme mitus, kuriais dabar apaugusi maisto kultūra, bei kodėl tradicinės įvairių šalių virtuvės yra raktas, ieškant palankiausios mitybos žmogui.
„Nėra tokio dalyko, kaip sergantis maistas. Tik reikia sutarti, kas yra maistas, o kas – plastmasė,“ - sako kultūros istorikė Ieva Šidlaitė.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis -
„Tai yra tarsi užkalbėjimas. Nematyti to, kas yra arti,o ieškoti tų retųjų augalų," - sako žolininkas Ramūnas Daugelavičius. Ar žinome, kuris lietuviškas pievų augalas yra vertingiausias savo gydomosiomis savybėmis? Kurios žolelės augdavo kone kiekvienoje prosenelių sodyboje ir buvo vadinamos „šventąja trijule"?
Su arbatžolių specialistu keliaudami Anykščiuose, Šventosios upės pakrante, aptarėme sveikatinančius augalus, kuriuos galime vadinti ne tik vaistažolėmis, bet ir maistažolėmis. Pastarosioms žolininkas priskiria laukinius valgomus augalus, kuriuos galime naudoti kaip maisto papildą.
Be to, žolininkas pakvietė apsilankyti savo dirbtuvėse, kurias pats vadina laboratorija. Juk ten džiovinami, smulkinami, apdirbami ir tarpusavyje derinami augalai virsta arbatos magija. Ramūnas pristatė ir lietuvišką kavą bei augalus, labiausiai tinkamus jos gamybai.
Ved. Simona Ševčenkaitė ir Paulius Briedis
