Avsnitt
-
Pristatome Jums naują pašnekovę ir naują laidos formatą. Nuo šiol kalbėsime ne tik apie žmonės, kurie brangūs mūsų rajonui, tačiau ir pažvelgsime į tai, kas vyksta Rokiškyje, šalyje ir pasaulyje. Pakalbinti Liną mane paskatino jos rašomi komentarai apie tai, kas vyksta aplink mus. Nustebino Linos principingumas ir noras padėti rajono žmonėms. Jau kelintą kartas ši moteris parodė, kaip reaguoja į galimybių pasą. Nėra jokios pagiežos tam, kad buvo sugalvotas toks dokumentas. Svarbiausia, kad jis palietė pačius silpniausius mūsų žmones, atskleidė kaimo gyventojų problemas. Kurias ir pademonstravo su galimybių pasu susiję sunkumai. Tai ir nepakankamas kompiuterinis raštingumas, ir viešojo transporto problemos, ir eilės Registrų centre.
Viskas jai rūpi, ji labai jautriai išgyveną žurnalistikos nepasitikėjimo metą: žmonės demokratinėje valstybėje nepasitiki spauda. Kaip tai panašu į sovietinės santvarkos laikus. Nejaugi tai mūsų kryptis? Tema keitė temą ir supratau, kad šie pokalbiai gali būti nuolatiniai. Manau, kad mes sugebėsime ne tik pateikti Jums sausus faktus, tačiau ir analizuosime, užduodami esminį klausimą: KODĖL taip atsitiko? Ir lauksime Jūsų svarstymų bei prielaidų. Lauksime Jūsų pasiūlymų ir klausimų: KODĖL? O jeigu reikės, pasikviesime ir kitų sričių specialistus, kad ir jie padėtų atsakyti į klausimą: KODĖL? O gal ir pokalbius pavadinsime: „KODĖL?” Apie tai ir apie viską išsamiai ir iš širdies.
-
Arvydas Bagdonas – nepaprastai meniška ir įdomi asmenybė. Jį pažįstu jau senokai, nuo tada kai dirbau Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje. Tai ypatingo balso, stoto, dvasingumo ir daugybės gebėjimų žmogus.
Gyvenimas gerbiamam Arvydui padovanojo menišką sielą ir tapytojo talentą. Su juo lengva bendrauti. Kiekviena mintis liejasi iš šio žmogaus širdies. Nepaprastas ir subtilus dėmesys smulkmenoms ir detalėms. Jis atrodo labai didelis ir stiprus. Toks sodrus ir žemas jo balsas, o pats yra nepaprastai jautrios sielos žmogus. Tik tereikia paliesti jautresnes gyvenimo vietas, pradėti kalbėti apie vaikus ir jau matai, kaip pritvinksta jo akys ašarų. Toks atsidavimas ir meilė savo kraštu jau retokai pasitaiko šiandieninio žmogaus viduje.
Mūsų kraštiečio įkūnyta Lietuvos Vyriausiojo Kalėdų Senelio rolė, nepaprastai jam tinka. Tai ne įvaizdis, tai gyvenimas. Dabar tikrai žinau ir kitiems galiu pasakyti, kad Kalėdų Senelis tikrai yra. Jis gyvas! Jis myli žmones, nes jie buvo vaikais.
Mes džiaugiamės ir didžiuojamės gerbiamo Arvydo darbais ir meile gimtajam kraštui. Didelė laimė Jį mums turėti.
Šviesaus, nuotaikingo ir malonaus buvimo mums visiems kartu!
-
Saknas det avsnitt?
-
Mintyse palyginu du kultūrinius reiškinius ir jie abu labai panašūs, gilūs ir prasmingi. Kaip prieš tris dešimtmečius garbūs vyrai: Antanas Trumpa, Vitas Kačinskas ir Donatas Banionis sugalvojo kultinį festivalį „Vaidiname žemdirbiams” Rokiškyje, taip dvi degančiomis akimis mergaitės sugalvojo padovanoti „Klasikinės muzikos festivalį”.
Šiandien jos solidžios menininkės, tačiau pradžia buvo labai sunki. Žiūrovus į savo koncertus rinkdavo „door to door” metodu. Mergaitės turėjo pasakoti žmonėms apie tai, kas jų laukia koncertuose.
Man su jomis kalbėtis nebuvo lengva, nors teko matyti šias mergaites vaikystėje. Mačiau kaip jos augo ir tobulėjo. Rokiškio muzikos mokykloje pradėjusios mokytis muzikos, Justina ir Simona Zajančiauskaitės, studijas baigė užsienyje.
Simona, baigusi fortepijono klasę M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, įstojo į Sankt Peterburgo N. Rimskio- Korsakovo valstybinę konservatoriją, vėliau studijavo Vokietijoje. Ji šiuo metu gyvena Vilniuje, o Justina taip pat baigusi smuiko studijas M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Iš pradžių ji studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau baigė Paryžiaus nacionalinę muzikos ir šokio konservatoriją.
Su visais savo pašnekovais jausdavausi laisvai. Dirbant teko bendrauti su įvairų šalių merais ir ambasadoriais, prezidentais ir politikais. Su jais kalbėdavau laisvai, be įtampos, o šio pokalbio metu, labai jaudinausi.
Mano pašnekovės spinduliavo tokia dvasine jėga, kad jaučiausi lyg musė prieš dramblį… Nežinojau ką ir kaip turiu pasakyti, kad klausytojas suprastų kokio grožio ir talento žmonės sėdi prieš mane. Labai norėjosi parodyti šiuos perlus, kurie užaugo Rokiškyje ir kaip šios merginos myli savo gimtinę, savo krašto žmones.
Mes joms esame dėkingi, kad jos dovanoja save, savo laiką mums. Po pokalbio joms bandžiau paaiškinti kodėl su Simonu darome šį projektą. Mes tarsi giliau norime pažvelgti į tuos žmones, kurie kitiems kuria gėrį. Mums svarbu kaip jie jaučiasi. Mums svarbu, kad jie būtų laimingi!
Mes linkime, kad Justiną ir Simoną lydėtų sėkmė ir mūsų žmonių dėkingumas. Ačiū Jums, gerbiamosios menininkės! Malonios sekmadienio popietės!
-
Dalia vis klausinėjo, kodėl aš sakau, kad ji ypatinga? Ji vis kartojo: “Aš tokia kaip visi. Aš gyvenu su savo džiaugsmais ir su savo liūdesiu.”
Taip, iš pirmo žvilgsnio gali pasakyti, kad tai jauna moteris, kuri lyg ir niekuo neišsiskiria iš minios, tačiau pažvelgus giliau, pabendravus su šiuo žmogumi, pamatai kokia didybė slypi šioje asmenybėje. Koks joje gyvena ypatingas savo kūrybos suvokimas!
Ją siutina tai, kad papuošalas pagamintas Japonijos imperatorienei ar šalies prezidentei dulkės dovanų spintoje. Dalios papuošalai turi nešti šilumą ir tą meilės užtaisą, kuris yra užkoduotas kiekviename papuošale.
Gamindama papuošalą ji būtinai turi pabendrauti su papuošalo nešiotoju, suprasti ir pajusti jo dvasią ir tik tada papuošalas padarys žmogų laimingu.
Ji labai paprastai ir užtikrintai savo gerąją energiją dalina mums visiems. Visiems, kurie turi laimės prisiliesti prie Dalios kūrybos jaučiasi pakylėti. Dalią gyvą, o ne mirusią pripažino žmonės kaip įdomią ir talentingą menininkę. Tai įsivaizduokime, kokie vertingi jos papuošalai bus po mirties… Atsiprašau už išsireiškimą, bet kaip tik šiuo metu atklydo tokia makabriška mintis…
Juvelyro darbas labai sunkus ir atsakingas, vienas neatsargus judesys ir brangus brangakmenis gali suskilti. Dalia turi savo stilių, nesunku jį atpažinti, tačiau kiekvienas jos kūrybos laikotarpis turi savo subtilius atspalvius. Todėl man ir atrodė, kad ji ypatinga. Ypatinga savo talentu, savo gebėjimu įkvėpti metalui ar brangakmeniui dvasią. Man Dalia yra gerasis burtininkas, kuris neturi savo mokinių, o savo gebėjimą žada nusinešti anapus... Paklausysite ir įsimylėsite Dalią Varnaitę!
-
Šį kartą kalbėjausi su ypatingu žmogumi. Jis visuomet gerai nusiteikęs, švytintis, veržlus, į pasaulį žvelgiantis plačiai atmerktomis akimis. Niekada neteko matyti Vitalijaus liūdno, o juk gyvenime visko būna...
Pandemijos poveikis išvijo Vitalijų į mišką, į gamtos prieglobstį, kur jis tarsi Balzakas suprato gamtos įtaką žmogaus gyvenimui. Manau, kad virusinio laiko dovana jam bus labai prasminga.
Šios asmenybės gyvenimas – amžinas degimas. Kalbėdamas su pašnekovu jutau džiaugsmą ir pasididžiavimą savo veikla ir darbais. Vitalijui duotas Rokiškio baseino vadovo vairas- tai lyg šūvis į dešimtuką.
Jis jaučiasi atsakingas už sveikas rokiškėnų pramogas, todėl jam svarbu pabendrauti su kiekvienu klientu, išgirsti jų poreikius ir priimti tinkamus sprendimus. Begalinė pagarba ir meilė savo darbuotojams duoda rezultatus. Manau, kad kiekvienas žmogus galėtų tik svajoti, kad jo vadovas būtų toks kaip Vitalijus. Taip gyvendamas jis ir pats tampa laimingas. Žmonės dėkingi jam už nuostabią poilsio ir sveikatingumo oazę.
Neseniai teko bendrauti su jaunuoliu, grįžusiu ir Anglijos, senos kapitalistinės ir turtingos valstybės. Jis pasakojo, kad net prestižiniuose Anglijos baseinuose nematė tokios švaros, o jau dirbame trečius metus.
Planų Vitalijus turi dar penkeriems metams į priekį, pirmais darbo metais sukūrė batutų parką ant mūsų ežero. Šiais metais džiugins dar viena sportine pramoga. Mes visi su dideliu džiaugsmu ir pasitikėjimu ir toliau laukiame šio žmogaus naujų idėjų. Tad ir sekmadienio popietę praleiskite su mumis!
-
Šį kartą kalbinau jaunosios kartos atstovą – Paulių Buidovą. Paulius paliko brandžios ir jau susiformavusios asmenybės įspūdį. Lyg ir niekuo neišsiskiriantis jaunuolis yra apdovanotas giliu mąstymu ir aplinkos, kurioje jis gyvena ir mokosi suvokimu.
Jis gilinasi ir puikiai analizuoja politikos, švietimo klausimus. Paulius kritišku mąstymu žvelgia į jauno žmogaus aktualijas gyvenime. Bendraujant su pašnekovu ne kartą išryškėjo jo kaip politiko bruožai. Jam rūpi visuomenės tobulėjimas, rūpi žmonių gerbūvis ir demokratijos duodamos laisvės bei pareigos.
Paulius didžiuojasi savo aplinka, draugais ir mokytojais. Manau, kad mes ateityje dar išgirsime informacijos apie šio žmogaus nuveiktus darbus. Kaip ir ankščiau mano kalbintiems jaunuoliams, taip ir Pauliui manau, kad pavyks įgyvendinti vizijas, kurios taps realybe. Rajonas didžiuosis šiuo žmogumi. Malonaus klausymo!
-
Susitikimas su Lietuvos kino ir teatro režisieriumi, scenaristu, prodiuseriu Justinu Krisiūnu – didelė ir prasminga šventė. Šventė kiekvienam jo draugui, šventė kiekvienam rokiškėnui.
Mes didžiuojamės Justinu. Žinoma, kad mes prisiimame nuopelnus, kad užauginome šį žmogų. Juk jis vaikščiojo mūsų miesto gatvėmis, kurias paklojo mūsų statybininkai.
Tai mūsų mokyklų mokytojai jį išmokė abėcėles, tai mūsų „bachūrai“ jį supažindino su gatvės menu. Taigi, Justinas mūsų užaugintas vaikas…
Gimtinė visada džiaugiasi savo sūnų ir dukrų pasiekimais ir liūdi, kada juos užklumpa negandos ar nesėkmės. Kai darai didelius darbus, pavyduolių visuomet atsiras... Ne išimtis ir šis jaunas, talentingas ir nepaprastai drąsus žmogus.
Tegul visi žino, kokį užnugarį turi šis kino ir teatro režisierius, scenaristas, prodiuseris, isšiveržęs iš saviveiklinio teatro į kino vandenis...
Kaip sakė Mikė Pūkuotukas: „Kokia nauda iš visokių potvynių ar kitokių įdomių dalykų, jei neturi su kuo apie juos pasišnekėti…“ Ir pasišnekėjome. Pasišnekėjome apie viską: apie sėkmės kainą, apie vaikystės pokštus, apie atsakomybę ir avantiūristinį ryžtą. Kalbėjome apie žmones, menininkus, kurie mus augina.
Svarbu kalbėti ne tik apie tai, ką prarandame, kokias darome klaidas, bet labai svarbu suprasti ir pasidžiaugti tuo, ką gavome. Man Justinas pasirodė laimingas, nors ir pavargęs. Ne kartą nesėkmių parplukdytas, bet vėl ir vėl kylantis. Valanda prabėgo nepastebimai, net santūrusis Simonas pasakė, kad pokalbis buvo geras! Tad gero klausymo ir Jums!
-
„Rokiškis Youth Fest” organizatoriai pristato trečiąjį podkastą „Misija Sibiras: Rokiškėno istorija”. Pokalbis su Mantu Zakarka.
-
Mylėti gimtąją žemę – kilni profesija. Šiandien ir kalbėjau su žmogumi, kuris šį darbą ir dirba. Mano pašnekovas – jaunasis ūkininkas Gytis Galvanauskas.
Miela žiūrėti į sveikai mąstantį žmogų, kuris pozityviai priima aplinkoje vykstančius reiškinius. Kas besuskaičiuos, kiek įvairiausių kalbų sklinda apie ūkininkus...
Šis žmogus visa tai supranta protu ir širdimi. Jis turi gebėjimų atskirti kur yra kritika, o kur neapykanta ar pyktis. Nors jaunas žmogus, tačiau jo gyvenime jau viskas racionaliai suplanuota. Gytis niekada nenustojo mokytis ir tobulėti. Žemdirbystę mato kaip pastoviai atsinaujinančią ūkio šaką. Nesigėdina save vadinti verslininku, kurio biznis mums auginti duoną. Auginti ir parduoti tai, ką valgome mes, mūsų vaikai, o ir Gyčio vaikai.
Šiandien mums yra ramu dėl ateities, kai mūsų žemelė yra dirbama su meile. Gyčio vidiniame pasaulyje daug telpa meilės savo kraštui, žmonėms ir gamtai. Apie visa tai mūsų pašnekesys. Paklausykite
-
Kviečiame Jus susitikti su neeiline asmenybe. Eligijus Daugnora mūsų susitikimą pavertė mažu spektakliu. Visas šio menininko gyvenimas yra teatras, nors literatūriniai darbai jo gyvenime yra ne mažiau svarbūs.
Eligijui teatras yra ta vieta, kurioje aktoriai mėgėjai gali kurti sau norimą situaciją, ją nagrinėti, spręsti kylančias problemas. Kiekviename vaidinime yra užslėpta socialinė problema, tai tikrovės atspindys. Tuos atspindžius mes regime gatvėje, darbe, parduotuvėje, būdami tarp draugų ar nepažįstamų žmonių.
Įdomiausias režisieriaus gyvenimas yra po spektaklio, kuomet aktoriai noriai dalinasi savo įžvalgomis ir išgyvenimais. Tai tarsi darni šeima. Suburtų entuziastų šeima, kuri mums padeda atmerkti akis, pamatyti ko nepastebime, išmokti kitaip reaguoti į įvairias gyvenimo situacijas.
Eligijaus režisuotas spektaklis vaizduojantis labai jautrius dalykus, gali mus sujaudinti ir priversti susimastyti, susitapatinti su herojais, įsigilinti į tam tikrą problemą. Kiekvienas vaidmuo tarsi įrankis, kuris atveria plačias galimybes pajausti ir stebėti grožį, žadinti poreikį, bendrauti su menu ir jį kurti.
Eligijaus gyvenimo meilė yra teatras ir literatūra. Neprofesionaliam aktoriui, gebančiam stebėti, išgyventi ir suvokti meno kūrinius, didinamas sąmoningumas, išplečiamos objektyviojo ir ypač subjektyviojo pasaulio pažinimo ribos.
Manau, kad tie žmonės, kurie vaidina pas Eligijų ir savo pareigose ar darbuose tampa šiek tiek geresni. Menas juos keičia. Režisieriui kiekvienas aktorius, tarsi skulptūra, kuria reikia nugludinti, nukapoti aštrius kampus ir jie užauga. Malonios popietės su gerbiamu Eligijumi.
-
Prancūzų rašytojas, pilotas Antuanas de Sent Egziuperi „Mažajame Prince“ yra pasakęs: „Padėk man kuo geriau atlikti šios dienos darbus ir suvokti, kad svarbiausia valanda yra dabar. Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad gyvenime gali viskas klostytis sklandžiai. Padovanok man blaivų suvokimą, kad sunkumai, pralaimėjimai, nesėkmės, klaidos yra neišvengiami gyvenimo priedai, padedantys mums augti ir bręsti.” Su šiomis rašytojo mintimis ir norėjau pristatyti kupiną entuziazmo ir stiprybės moterį – Birutę Dapkienę.
Visas jos gyvenimas susideda iš neeilinių iššūkių. Dar būdama mokinė pamokos metu ji sugebėjo išlipti per langą, nusipirkti ledų, sugrįžti į klasę ir pademonstruoti, kad lyg ir nieko neįvyko... Įsivaizduoju koks turėjo būti laimingas šios mergaitės veidas po tokio „žygdarbio“! Šių dienų mokinių jau kitokie „žygdarbiai.“
Pokalbyje pasiūlėme pabandyti įvykdyti Birutės padarytus iššūkius ir parašyti kaip tai pavyks. O vienas vaikystėje patirtas įvykis ją taip sukrėtė, kad ilgai teko kalbinti, kad leistų paviešinti pokalbį.
Ji pati dėl visko jaučiasi atsakinga. Visas kaltes ir nuodėmes šiandien ji prisiima sau. Vieno įvykio net neišdrįso paviešinti, kad tik neįžeisti buvusio mokytojo, kuris smurtavo. Tuo metu tai buvo įprasta. Visiems tai buvo normalus reiškinys, tačiau Birutė kaltę prisiima ir neteisia smurtavusio mokytojo.
Dabar matant Birutės veiklas, aišku iš kur bujojo tos drąsos šaknys. Ji save išbandė įvairiose veiklose, patyrė skaudžiausius nuopuolius ir sukrėtimus. Kiekvieną kartą patyrusi nesėkmę ji kaip feniksas pakyla iš pelenų ir su užsidegimu, atmetusi savo šviesius plaukus, vėl ir vėl eina į priekį.
Kaip žinome, paskutinis jos projektas, tai niekam nepavykusio Salų dvaro įveiklinimas. Aš tikiu, kad jai tai įgyvendinti pavyks. Mes dar ne kartą matysime Birutės skrydžius ir jos laimingą šypseną. Ačiū likimui, kad rokiškėnams padovanota ši asmenybė. Išgirsite jautrų ir įdomų pokalbį su pašnekove.
-
Prieš septynerius metus Jurijus Piatinas man atvedė žmogų, kuris pasiūlė organizuoti automobilių lenktynes „Samsonas Rally Rokiškis“. Iš pradžių ši idėja man atrodė beprotiška. Pirmiausia mane nustebino šimtatūkstantinis lenktynių biudžetas, bet išmintingasis Audrius Gimžauskas greitai viską sustatė į savo vietas.
Apie automobilių lenktynininką Audrių kartą pasakė garsus Suomijos ralio čempionas Teemu Asunmaa: „Duokite Audriui paprasčiausias lenktynes su dulkėmis, benzino dvoku ir duslintuvų griausmu ir jis iš viso to padarys šou“. Būtent su tokiu žmogumi pavyko pasikalbėti šią popietę.
Nuo pat vaikystės A. Gimžauskas buvo aistringas automobilių sporto entuziastas. Tai lenktynininkas, kurio labai įdomi karjeros istorija. Kiek reikėjo kantrybės ir užsidegimo tarybiniai laikais, kad tapti lenktynininku. Tai labai brangus sportas, reikalaujantis meistriškumo. Tai sugebėjimas nuryti pralaimėjimo kartėlį, o kartu ir varginantis mechaniko darbas.
Nuosekli, nelengva veikla nebuvo nepastebėta. Audrių persekiodavo fanai ir visokeriopai padėdavo. Didelis noras padaryti iš lenktynių kažką gražaus ir įspūdingo subrandino idėją ir Audrius pats pradėjo organizuoti automobilių sporto lenktynes.
Ne kiekvienam suprantama koks tai atsakingas ir pavojingas darbas. Kai lydi sėkmė, tai šventę padarėme visi, bet jeigu kas nors nepavyko, tuomet lieka kaltas Audrius. Nepagalvojo, nepamatė, nepastebėjo…
Bekalbant su Audriumi jutau jo atsidavimą šiai sporto šakai. Tai ne šiaip verslas. Organizuoti automobilių lenktynių varžybas – jo gyvenimas. Žinoma kad neįmanoma visko padaryti be geros komandos, tačiau menas yra komandą uždegti bendram tikslui. „Samsonas Rally Rokiškis“ yra neįsivaizduojamas be Martyno, Jurijaus, Vesto, Rūtos, Ingos, Tomo ir kitų žmonių.
Audrius yra daug suorganizavęs varžybų, tačiau Rokiškis jį nustebino žmonių nuoširdumu ir gerumu. Tokio žmonių susiklausymo ir palaikymo lenktynininkas nėra matęs niekur pasaulyje. Nuo aukščiausių valdžios atstovų, verslininkų iki eilinio piliečio - iš visų susilaukė geranoriškos pagalbos ir pagarbos.
Smagu, kad mes, rokiškėnai, taip atrodome svečių akimis. Tokia rokiškėnų dvasia yra svarbesnė už dvarus ir pastatytas bažnyčias. Mes turime didžiuotis savo krašto žmonėmis ir saugoti jų gerumo, nuoširdumo bruožus.
Paklausykite pokalbio su lenktynininku Audriumi Gimžausku.
-
Šiandien kalbėjomės su mūsų kaimyninės valstybės piliečiu Aleksandru – šalies atstovu, kur šiuo metu vyksta kova už demokratiją, kova prieš vieno diktatoriaus valdžią, persunkta korupcija ir brutalia jėga.
Norėjosi bendraujant suprasti, kas tai per šalis, kokie žmonės ir kokie įvykiai pakeitė jų mąstyseną. Po šio pokalbio dar kartą supratau, kokie mes esame laimingi, gyvendami savo šalyje. Kaip svarbi mums yra mūsų šalies istorija, laisvės kovų kelias, nors geografiškai gyvename labai panašioje vietoje, tačiau tai visiškai kitokia šalis.
Norėjosi pamatyti tą šalį paprasto žmogaus, kovojančio už savo laisvę, už savo vaikų kitokį gyvenimą, akimis. Šiandien Baltarusijos laukia ilgas ir sunkus kelias – ne tik nuversti diktatorių, bet ir išlaikyti savo laisvę ir nepriklausomybę, išmokti didžiuotis savo šalimi.
Aš tikiu, kad šie žmonės sugebės nusimesti diktatoriaus ir Rusijos priespaudos jungą, o mes turime jiems padėti. Žmonės turi vieni su kitais bendrauti, kokie vadai bevaldytų šalį. Valstybėje pats didžiausias turtas – žmonės.
-
Išsirutuliojo nuoširdus pokalbis su paprasta ir trapia asmenybe. Mano pašnekovė Kotryna Laucytė – švenčių planuotoja, interjero projektuotoja, dizainerė ir švenčių dekoratorė.
Ji kūrė vizijas, kurioms buvo lemta išsipildyti. Tačiau tik per juodą darbą, atliktą savo rankomis.
Tai nepaprastai atsakingas žmogus. Jeigu jau imasi kokio nors darbo, tai jį atlieka tobulai ir nepriekaištingai. Moteris reikli sau ir aplinkiniams.
Kotrynos begalinis užsidegimas mūsų rajonui padovanojo sodybą „Levandų Vanagynė“. Kiekviena šventė organizuojama labai apgalvotai. Meniškos sielos pašnekovė tarsi susigyvena su savo klientais, išklauso juos ir pajaučia kokios šventės žmogui reikia. Gal todėl dauguma jų sugrįžtą į “Levandų Vanagynę” ir jeigu kas šventė Kotrynos suplanuotas vestuves, po to švenčia krikštynas, gimtadienius ir kitas progas...
Žmonės nori čia sugrįžti, nes Kotryna visada suranda kuo žmogų pradžiuginti. Kad padarytų nors akimirkai šventės dalyvius laimingais, ji pasiruošusi dirbti per naktis, o didžiausias atlygis už šį darbą – žmonių dėkingumas po šventės.
Man pasirodė, kad ši asmenybė ne iš mūsų pasaulio. Kotryna gyvena taip, tarsi Lietuvoje nebūtų blogio, pykčio, neapykantos ar pagiežos. Norėčiau, kad taip ir liktų, kad savo meilę ir gebėjimą bendrauti ji ir toliau neštų, kaip dovaną mums, mūsų krašto žmonėms. Pokalbis dvelkė ramybe ir nepakartojamu levandų aromatu. Džiaugiausi, kad šis reiškinys vešliai bujoja mūsų rajone. Pasiklausykite pokalbio su Kotryna.
-
Mane visada domino jaunimo gyvenimas. Kaip jie šiandien gyvena, kaip mes jiems galime padėti, kad jie užaugtų gerais žmonėmis?
Šiandien ir kalbėjome su besiformuojančiu jaunuoliu Nedu. Auga geras, doras žmogus. Mes nežinome, kaip pasikeis jo gyvenimas po studijų, kaip įtakos šį žmogų kita aplinka, bet šiandien jis trokšta, kad mes gyventume geriau. Gal dar nežino kaip tai padaryti, tačiau aš tikiu, kad sužinos.
Tikiu, kad šis jaunas žmogus savo gyvenime sutiks asmenybes, kurios suformuos gerą, atsakingą ir savo valstybę mylintį pilietį. Gero klausymo.
-
Vilija – dainuojamosios poezijos atlikėja ir autorė. Kartu su Oksana ji mus džiugina savo nuostabia muzika ir prasmingais tekstais.
Sunkoka prakalbinti kuklumu ir ramybe persmelktą asmenybę. Ji lyg gaivus ryto rasos lašas šiame pykčio, purvo ir virusų pilname pasaulyje. Su Vilija smagiausia tylėti, nes baisu, kad žodis neužgautų šios trapios asmenybės.
Jos gyvenime pagrindinė vertybė – būti savimi, priimti žmogų tokį, koks jis yra. Rokiškėnams pasisekė, kad ji moko šio gerumo mūsų vaikus. Juos moko ne tik groti gitara, bet padeda surasti ir suprasti save.
Užaugusi daugiavaikėje šeimoje, papasakojo mums kokia jėga yra šeima. Kaip lengva atlaikyti gyvenimo smūgius, kai su tavimi šeimos komanda. Tikiuosi, kad mūsų jaunos šeimos išdrįs turėti daugiau vaikų, nes jiems kartu gyventi lengviau ir drąsiau. Darni daugiavaikė šeima – pirmiausia sutuoktinių tvirta sąjunga ir šiandien Vilijos dainų kritikė yra mama. Ji pirma išgirsta dukters parašytas dainas, jas įvertina.
Buvo gera ir šilta kalbėtis su šia asmenybe. Klausant mūsų pokalbio ir Jums linkime pajusti šilumą...
-
Galbūt mažai kas Rokiškyje pažįsta Algirdą Dauknį. Tai ypatinga asmenybė, labai įdomus pašnekovas su kuriuo labai lengva bendrauti. Su visais žmonėmis jis bendrauja lyg būtų senas draugas ir visada jis atviras, nuoširdus ir tikras.
Aš bandžiau į Algirdą kreiptis žodžiu „Jūs“, tačiau nepavyko. Nepaminėjau, kad Algirdas kunigas. Jis šiuolaikiškas, modernus, laisvai kalbantis penkiomis kalbomis, grojantis fleita.
Kunigas Algirdas yra Gabrielės Petkevičaitės- Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatas. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) steigėjų Lietuvoje.
Man įstrigo kunigo Algirdo pasakojimas apie Sausio 13- osios naktį ir kas jam yra šv. Mišios? Kunigas Algirdas prisiminė: „Jauti, kad kažkas bus. Jau važiavo tankai. Jauti, kad jie važiuoja per tavo smegenis. Jauti, kad galbūt ateina lemtinga valanda ir galvoji, jei išliksi gyvas, kur tu bandysi pasislėpti. Visokių tada buvo minčių. Kur lysti, kad autobusas nesutraiškytų. Vidurnaktį pasiekė žinia, kad yra žuvusių.
Pasirodęs tuometinis Lietuvos AT pirmininkas Vytautas Landsbergis sakė: „Vyrai, saugokit vaikus, eikit nuo parlamento. Mes liekame“. Tuomet reikėjo dar kelis pastatus prižiūrėti, tai ir ten mus pasiuntė, bet žmonių prie parlamento nemažėjo.
Tuomet, auštant rytui, atėjo jau dabar šviesios atminties Algirdas Patackas. Susitinkame su A. Patacku, su V. Landsbergiu. Jis sako: „Reikia kažką daryti, nes didžiulė įtampa apėmusi žmones. Reikia maldos“. Buvo žmonių, kurie meldėsi, bet aš sakiau: „Gal reikia aukoti šv. Mišias?“ Tuomet tai dar nebuvo įprasta, buvo visiškai naujas dalykas. Tada visą laiką tardavomės su Tėvu Vaclovu Aliuliu: „Tėveli, iš tikrųjų yra problema, reikia kažką daryti“. Jis pasakė: „Yra pavojinga, bet turbūt tai vienintelė išeitis. Organizuojame Mišias. Važiuok pas monsinjorą Kazimierą Vasiliauską visų reikmenų“.
Po šv. Mišių, improvizuotoje zakristijoje mus pasitinka savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas Jonas Gečas, krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir kiti. Jie sakė: „Koks efektas! Ne tik baimė nuslūgo, bet visi pasijuto tarsi būtų mūro siena“. Štai ką duoda šv. Mišios“!
-
Baigėsi susitikimas… Po jo Alicija išsitarė, kad tik antrą kartą gyvenime turėjo pokalbį apie ją pačią, o ne apie nuveiktus darbus, pasiekimus, uždirbtus pinigus ar parašytus straipsnius.
Mūsų projektas tuo ir ypatingas, kad čia svarbus pats pašnekovas su savo istorija. Čia išsirutulioja padarytos klaidos ir ženklai, kurie pakeičia mūsų gyvenimus. Žmonės, kuriuos mes sutinkame, bandome suprasti, kodėl taip įvyko? Kokie pokyčiai mums padeda, o kokie mus naikina? O svarbiausia, ką iš šių istorijų gauna klausytojas? Ar mes dar galime pasielgti taip, kaip mano pašnekovė ir tapti panašiu ar panašia į ją?
Paprastos, kuklios mergaitės gyvenimas lyg ir niekuo neišsiskyrė iš kitų, tačiau jau vaikystėje matėsi kantriai siekiančio savo tikslo žmogaus užuomazgos. Ji turi begalinę ištvermę ir kantrybę. Ši moteris gali įsimylėti ir niekada apie tai nepasakyti mylimajam.
Bibliotekininkė – herojiška specialybė. LR Prezidentas Gitanas Nausėda Aliciją apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Nuo šiol ji galės pasipuošti savo šventines sukneles.
Kaip nueiti tokį kelią ir tai pasiekti, išgirsite paklausę mūsų pokalbį.
-
Vienas iš linksmiausių pokalbių įvyko su humoro laidos „Nosis” žvaigžde – Raimundėliu. Kęstutis Matelis pragyveno įdomų ir labai sudėtingą gyvenimą.
Nuo vaikystės patyręs daug sunkių išbandymų, nors dauguma žmonių mato tik fasadinį vaizdą, kuris pilnas gyvenimo džiaugsmo, humoro ir šmaikštumo.
Bendraujant su šiuo žmogumi sunku sustoti, tema gena temą ir matosi koks sudėtingas šio žmogaus gyvenimas. Iš šio jo jaučiasi begalinė meilė mūsų krašto žmonėms, gamtai ir šeimai. Jo gyvenimas vertas knygos. Gal ir kas nors parašys apie Kęstutį knygą, apie tai kaip žmogaus vidinė charizma, noras būti scenoje, gali suformuoti brandžią asmenybę. Manau, kad tai meno jėga. Menas užaugina žmogų, suformuoja vertybes. Gal atsiras žmonių kurie paskys, kad juokinti žmonės yra lengvesnis menas, negu kurti tragedijas?
Tiesa yra tokia, kad visos žmogaus emocijos svarbios, o šypsena ir juokas pati svarbiausia ir reikalingiausia žmogaus emocija. Humoro jausmas mus atskira nuo gyvulio. Iš Kęstučio mes galime išmokti džiaugtis tuo, ką turime, džiaugtis tuo gyvenimu, kurį mums dovanoja likimas, o likimas šį žmogų mylėjo ir padovanojo visas svajones, kurias jis sugalvojo vaikystėje. Gero klausymo.
-
Nuostabus buvo susitikimas su Eriku. Šis žmogus gerai pažįstamas rokiškėnams, nors dirbo Rokiškiui tik tris metus ir per tą trumpą laiką jis išjudino mūsų provincijos kultūrą.
Atnešė į mūsų rajoną pokyčius, reiklumą ir meninį skonį. Kaip ir kiekvienas pokytis, taip ir šis iššaukė pasipriešinimą. Mes nesugebėjome išsaugoti šio žmogaus ir panaudoti savo rajonui taip, kad mūsų bendruomenė būtų atviresnė ir laimingesnė.
Jo asmenybė formavosi trijų kultūrų sanklodoje: Lietuvių, Rusų ir Žydų. Taip susiformavo šio žmogaus vertybės ir matymai, nors Erikas dirba valstybiniame sektoriuje, tačiau mąsto kaip verslininkas. Jis visur ieško galimybių, pasitelkdamas savo beribę fantaziją.
Kalbėdami palietėme daug temų, kurios mus vers susimąstyti. O gal ir permąstyti mūsų gyvenimus, patirtus pralaimėjimus, pergales... Kaip ir visada daug kalbėjome apie švietimą. Didžioji pokalbio dalis buvo skirta edukacijoms ir kaip išeitį mūsų švietimui Erikas pasiūlė originalią idėją: uždaryti švietimo ministeriją ir duoti mokytojams dirbti. Nustoti žeminti, reformuoti ir tampyti mokytojus, o po to visas kaltes ir šunis karti būtent ant jų.
Visada šnekus ir neieškantis žodžio kišenėje, savo sodriu balsu, mano pašnekovas pasakė viską, ką norėjo pasakyti mums… Gero klausymo.
- Visa fler
